Krapai man visada buvo vienas tų žalumynų, kurių vasarą atrodo per daug, o žiemą – per mažai. Vasarą jie auga visur: darže, šiltnamio pakraštyje, tarp kitų lysvių, kartais net ten, kur jų niekas nesėjo. O tada ateina ruduo, šviežių krapų staiga nebelieka, ir tenka rinktis: džiovinti, šaldyti arba pirkti parduotuvėje tuos mažus ryšulėlius, kurie kvepia labiau plastiku nei daržu.
Ilgą laiką taip ir dariau. Dalį krapų džiovindavau, dalį šaldydavau. Bet džiovinti krapai man niekada neturėjo tokio aromato kaip švieži, o šaldyti dažnai sulipdavo į žalią ledo gumulą. Kol viena pažįstama, kuri visada turi kvapnių žalumynų net žiemą, pasakė:
– Tu juos ne taip saugai. Krapų nereikia kankinti nei džiovinant, nei šaldant. Sudėk į stiklainį.
– Į stiklainį? Be nieko?
– Be nieko. Tik svarbu, kad būtų sausi.
Tada man tai skambėjo per paprastai, kad būtų tiesa. Bet pabandžiau – ir dabar bent dalį krapų visada laikau būtent taip.
Svarbiausia taisyklė – krapai turi būti visiškai sausi
Šis metodas paprastas, bet turi vieną labai svarbią sąlygą: krapai negali būti šlapi. Jei sudėsite drėgnus žalumynus į stiklainį, jie ne išliks švieži, o pradės gesti.
Todėl krapų geriausia nerinkti iškart po lietaus. Taip pat neverta jų pjauti anksti ryte, kai ant lapelių dar laikosi rasa. Geriausias laikas – sausa diena, kai žalumynai švarūs, tvirti ir nepermirkę.
Jei krapus vis dėlto plaunu, po to juos labai gerai nusausinu. Paskleidžiu ant rankšluosčio, palieku kuriam laikui, švelniai pavartau. Jie turi būti ne „maždaug sausi“, o tikrai sausi. Kitaip stiklainyje atsiras drėgmė, o drėgmė žalumynams laikant yra didžiausias priešas.
Kartą paskubėjau ir sudėjau krapus dar truputį drėgnus. Po kelių dienų atidariusi stiklainį supratau, kad skubėjimas virtuvėje dažnai kainuoja daugiau nei kantrybė. Kvapas buvo nebe krapų, o užmirštos žolės. Tą partiją teko išmesti.
Nuo tada neskubu.
Storus stiebus geriau atskirti
Kad krapai ilgiau išliktų malonūs naudoti, pirmiausia atskiriu švelnesnes šakeles nuo storų stiebų. Stori stiebai dažnai būna kietesni, kartesni ir užima daugiau vietos. Žiemą į sriubą ar bulves dažniausiai norisi būtent švelnių, kvapnių lapelių.
Stiebų neišmetu iš karto. Juos galima panaudoti sultiniui, agurkų rauginimui ar marinavimui. Bet į stiklainį ilgesniam laikymui dedu tik gražias, sveikas, aromatingas šakeles.
Krapai turi būti žali, nepageltę, be puvimo požymių, be glebių vietų. Jei viena šakelė jau atrodo pavargusi, jos nededu kartu su kitomis. Laikant užtenka kelių blogų lapelių, kad visas stiklainis pradėtų gesti greičiau.
Čia galioja ta pati taisyklė kaip su obuoliais: vienas prastas gali sugadinti visą draugiją.
Stiklainis turi būti švarus ir sausas
Šiam būdui naudoju paprastus stiklinius indelius su dangteliais. Svarbiausia, kad jie būtų švarūs, sausi ir gerai užsidarytų.
Prieš dėdama krapus stiklainius išplaunu, prireikus iškaitinu arba bent jau labai gerai išdžiovinu. Viduje neturi likti vandens lašelių. Dangtelis taip pat turi būti sausas.
Tada krapus dedu sluoksniais. Nespaudžiu jų iš visų jėgų, bet ir nepalieku didžiulių tuščių tarpų. Svarbu, kad šakelės nesusitrintų ir nevirstų koše. Kuo mažiau jas sužalojame, tuo geriau jos laikosi.
Kai stiklainis pripildytas, užsuku dangtelį ir dedu į šaldytuvą arba kitą vėsią vietą. Šiltoje virtuvės spintelėje toks metodas netinka – žalumynams reikia vėsos.
Kodėl šis būdas man patiko labiau nei šaldymas
Šaldyti krapai patogūs, bet man visada nepatikdavo jų tekstūra. Jie tinka sriubai ar troškiniui, bet ne visada malonūs, kai norisi pabarstyti ant bulvių, varškės ar salotų. Be to, jei krapai šaldomi nepakankamai sausai, jie sulimpa į vieną gabalą.
Stiklainyje laikomi krapai išlieka kitokie. Jie ne tokie kaip ką tik nuskinti iš lysvės, bet jų aromatas malonesnis nei džiovintų, o naudoti juos labai paprasta. Atsuki stiklainį, paimi tiek, kiek reikia, ir vėl uždarai.
Svarbu tik nelaikyti stiklainio ilgai atidaryto ir nekišti į jį šlapios rankos ar drėgno šaukšto. Drėgmė vėl viską sugadins. Aš dažniausiai imu krapus sausomis rankomis arba švaria sausa šakute.
Kokių klaidų geriau nedaryti
Pirmoji klaida – dėti drėgnus krapus. Tai svarbiausia. Jei norisi, kad žalumynai laikytųsi ilgai, jiems reikia sausumo.
Antroji klaida – naudoti pavargusius ar pageltusius žalumynus. Laikymui tinka tik sveiki, kvapnūs, tvirti krapai. Jei jie jau pradėjo vysti, geriau sunaudoti iš karto, o ne tikėtis, kad stiklainis juos išgelbės.
Trečioji klaida – laikyti per šiltai. Šis būdas veikia tik vėsioje vietoje. Geriausia – šaldytuve.
Ketvirtoji klaida – visą derlių sudėti į vieną didelį indą. Man patogiau naudoti kelis mažesnius stiklainius. Vieną atidarai ir naudoji, o kiti lieka uždaryti. Taip sumažėja rizika, kad į visą kiekį pateks drėgmės ar oro.
Kada geriausia ruošti krapus laikymui
Geriausia krapus ruošti tada, kai jie dar jauni, kvapnūs ir neperaugę. Jei augalas jau pradeda formuoti žiedynus, lapeliai gali būti šiurkštesni, o skonis – aštresnis. Tokie krapai puikiai tinka rauginimui, bet ne visada maloniausi kasdieniam barstymui ant patiekalų.
Aš renkuosi gražias, sodriai žalias šakeles. Jei krapai iš daržo, stengiuosi juos sutvarkyti tą pačią dieną. Kuo ilgiau jie guli nuskinti, tuo greičiau praranda sultingumą ir aromatą.
Jei nusipirkote krapų turguje, taip pat geriausia nelaukti kelių dienų. Parsinešėte, perrinkote, nuplovėte, jei reikia, gerai išdžiovinote ir sudėjote.
Mažas triukas, kuris žiemą labai pradžiugina
Žiemą, kai atidarau stiklainį su krapais, man visada atrodo, kad į virtuvę trumpam grįžta vasara. Kvapas ne toks stiprus kaip ką tik nuskintų, bet vis tiek daug gyvesnis nei iš parduotuvinio džiovintų žalumynų pakelio.
Tokius krapus dedu į sriubas, bulves, varškę, padažus, omletą, salotas. Jie labai praverčia tada, kai norisi paprasto patiekalo skonį padaryti šiek tiek šviežesnį.
Ir svarbiausia – nereikia nei šaldiklyje ieškoti žalio ledo gabalo, nei trinti sausų krapų tarp pirštų tikintis, kad atsiras aromatas.
Krapai ilgiau laikosi, kai jų nebandome „perdirbti“ per stipriai
Šis metodas man patinka būtent dėl paprastumo. Krapai nei verdami, nei sūdomi, nei džiovinami, nei šaldomi. Jie tiesiog kruopščiai paruošiami, sudedami į švarų sausą stiklainį ir laikomi vėsiai.
Žinoma, tai nereiškia, kad jie išliks amžinai kaip ką tik nuskinti. Tai vis tiek šviežias žalumynas, todėl reikia stebėti būklę. Jei atsiranda drėgmė, keistas kvapas ar pakitusi spalva, tokio produkto naudoti neverta.
Tačiau tinkamai paruošti krapai gali išsilaikyti stebėtinai ilgai ir išsaugoti daug daugiau savo tikro aromato, nei tikėjausi.
Dabar, kai vasarą darže krapų būna daugiau, nei spėju sunaudoti, nebeskubu visko džiovinti ar grūsti į šaldiklį. Dalį sudedu į stiklainius. Ir kiekvieną kartą, kai rudenį ar žiemą atsuku dangtelį, pagalvoju: kartais geriausias triukas yra ne sudėtingas receptas, o paprastas dalykas, padarytas labai tvarkingai.
