Beveik kiekvienuose namuose jis stovėdavo toje pačioje vietoje – sekcijoje už stiklo. Ne virtuvėje, ne ant stalo, ne ten, kur būtų patogu kasdien paimti puodelį arbatai. Ne. Jis turėjo savo mažą sceną: lentyną, stiklines dureles ir tylų draudimą vaikams liesti.
„Geras servizas.“
Taip jį vadindavo. Ne „indai“, ne „puodeliai“, ne „lėkštės“. Būtent servizas. Žodis, kuris skambėjo rimčiau nei pats daiktas. Jame būdavo puodeliai su lėkštutėmis, salotinės, didesnės lėkštės, cukrinė, kartais arbatinukas, o jei labai pasisekė – dar ir auksinis kraštelis, kuris akimirksniu pakeldavo daiktą į šventės rangą.
Vaikystėje man tas servizas atrodė beveik kaip muziejaus eksponatas. Jį matydavau kasdien, bet naudoti jo beveik niekas nenaudojo.
Kartą paklausiau mamos:
– O kodėl mes negeriame arbatos iš tų gražių puodelių?
Mama net nepakėlė akių nuo bulvių skutimo.
– Nes čia geras servizas.
– Tai kam jis geras, jei jo negalima naudoti?
Ji trumpam sustojo, pažiūrėjo į mane ir pasakė:
– Kai bus proga, tada.
Tada nesupratau, kad šitas „kai bus proga“ buvo ne tik apie indus. Tai buvo apie visą laikmetį.
Servizas buvo ne tik indai
Šiandien, kai parduotuvėse galima rasti bet kokių lėkščių, puodelių ir dubenėlių, sunku paaiškinti, kodėl vienas porceliano komplektas galėjo būti toks svarbus. Bet sovietmečiu gražūs daiktai nebuvo savaime suprantami.
Jų reikėjo ieškoti, „gauti“, kartais parsivežti, kartais laukti, kartais pirkti per pažįstamus. Gražus servizas galėjo būti vestuvių dovana, ypatingas pirkinys, šeimos pasididžiavimas ar net savotiškas įrodymas, kad namuose „kažkas yra“.
Jis stovėjo sekcijoje ne todėl, kad žmonės nežinojo, kaip naudoti indus. Jis stovėjo todėl, kad buvo per daug vertingas kasdienybei.
Kasdienai buvo paprasti puodeliai: vienas su nuskilusiu kraštu, kitas su reklama, trečias seniai be poros. Kasdienai buvo lėkštės, kurias nebuvo baisu sudaužyti. O gerasis servizas laukė svečių, jubiliejaus, Kūčių, vestuvių metinių, didesnės šventės arba to ypatingo vakaro, kuris vis atrodė dar neatėjęs.
Močiutė sakydavo:
– Negi dabar iš gerojo valgysi paprastą sriubą?
Aš tada galvodavau: o kodėl ne? Sriuba juk irgi nori gražios lėkštės.
Sekcija buvo namų vitrina
Sovietiniuose butuose sekcija dažnai buvo svarbiausias svetainės baldas. Ji užėmė visą sieną ir saugojo pusę šeimos gyvenimo: knygas, dokumentus, krištolą, nuotraukas, stiklines, taures, suvenyrus iš Palangos ar Druskininkų ir, žinoma, gerąjį servizą.
Sekcija buvo ne tik spinta. Ji buvo namų vitrina. Pro stiklines dureles matėsi tai, kuo šeima didžiavosi. Krištolinės vazos, porcelianiniai puodeliai, figūrėlės, kartais net tuščios importinio gėrimo pakuotės, kurios atrodė gražiau nei daugelis vietinių daiktų.
Servizas ten stovėjo kaip pažadas: mes turime šventę, net jei šiandien paprasta diena. Mes turime ką padėti ant stalo, jei ateis svarbūs svečiai. Mes galime priimti žmones gražiai.
Kartą pas močiutę atėjo kaimynė. Jos abi sėdėjo svetainėje, gėrė arbatą iš paprastų puodelių, o kaimynė vis žvilgčiojo į sekciją.
– Gražus servizas, – pasakė.
Močiutė iškart pagyvėjo.
– Dukra vestuvėms padovanojo.
– Na, tokio kasdien nenaudosi.
– Žinoma, kad ne.
Ir abi linktelėjo taip rimtai, lyg būtų aptarusios ne indus, o šeimos garbę.
Vaikams buvo aišku: neliesti
Vaikams gerasis servizas buvo tarsi uždraustas pasaulis. Galima žiūrėti, bet negalima liesti. Jei sekcijos durelės atsidarydavo, rankos turėdavo būti už nugaros.
– Tik neprisiliesk, – sakydavo mama.
– Aš tik pažiūrėsiu.
– Žinau aš tavo „pažiūrėsiu“.
Kartą per gimtadienį teta ištraukė iš sekcijos puodelius su plonu auksiniu krašteliu. Man atrodė, kad tai beveik karališkas momentas. Suaugusieji gėrė kavą, o man į tokį pat puodelį įpylė arbatos. Laikiau jį abiem rankomis, labai atsargiai, beveik nekvėpuodama.
– Nebijok taip, – nusijuokė teta.
– Jei sudaužysiu?
Ji atsakė labai rimtai:
– Tada tavo mama nualps.
Žinoma, visi juokėsi. Bet aš puodelį padėjau ant lėkštutės dar atsargiau.
Servizas buvo trapus ne tik kaip porcelianas. Jis buvo trapus kaip statusas. Kaip prisiminimas. Kaip daiktas, kurio negalima greitai pakeisti, jei sudaužysi.
Kodėl jo beveik nenaudojo?
Šiandien iš šalies atrodo keista: žmonės turėjo gražius daiktus, bet laikė juos už stiklo. Tačiau tam buvo kelios priežastys.
Pirma – trūkumo kultūra. Kai daiktą sunku gauti, jo neleidžiama kasdieniam naudojimui. Jis saugomas. Net jei teoriškai skirtas naudojimui, praktiškai jis tampa atsarga „geresnei dienai“.
Antra – šventės laukimas. Daugelis žmonių gyveno su mintimi, kad ateis ypatinga proga, kuriai verta išsaugoti gražiausius daiktus. Tik ta proga kartais taip ir likdavo ateityje.
Trečia – baimė sugadinti. Jei sudužo paprastas puodelis, nieko tokio. Jei sudužo servizo puodelis, visas komplektas jau nebe pilnas. O rasti tokį patį galėjo būti beveik neįmanoma.
Ketvirta – parodymas svečiams. Gerasis servizas buvo ne tik patogumui. Jis rodė, kad namuose yra tvarka, skonis, galimybė priimti svečius „kaip priklauso“.
Todėl servizas gyveno dvigubą gyvenimą: formaliai jis buvo skirtas stalui, bet iš tikrųjų – sekcijai.
Gerasis servizas dažnai išgyveno savo šeimininkus
Daugelyje šeimų tokie servizai stovėjo dešimtmečius. Jie persikeldavo iš vieno buto į kitą, iš tėvų pas vaikus, iš močiutės spintos į anūkų rūsį. Kartais taip ir likdavo beveik nenaudoti.
Kai tvarkėme močiutės butą, gerasis servizas vis dar stovėjo sekcijoje. Kai kurie puodeliai net nebuvo nė karto naudoti. Popierėliai tarp lėkštučių dar buvo vietoje, lyg daiktas vis dar lauktų savo pirmosios tikros progos.
Mama paėmė vieną puodelį, pavartė rankoje ir tyliai pasakė:
– Vis saugojo.
– Kam? – paklausiau.
Ji ilgai tylėjo.
– Matyt, geram gyvenimui.
Tas sakinys man įstrigo. Nes tada supratau, kad servizas buvo ne tik apie šventes. Jis buvo apie viltį. Apie norą turėti namuose kažką gražaus, net jei kasdienybė pilka. Apie tikėjimą, kad vieną dieną bus priežastis ištraukti viską, užtiesti staltiesę ir pasakyti: šiandien galima.
Šiandien mes juokiamės, bet elgiamės panašiai
Mėgstame pasijuokti iš gerojo servizo už stiklo. Bet ar tikrai taip pasikeitėme?
Dabar turime drabužių „ypatingai progai“, kurių niekada neapsivelkame. Žvakių, kurių negalima deginti, nes gražios. Užrašinių, į kurias nerašome, nes per gražios paprastoms mintims. Kvepalų, kuriuos taupome „išeigai“. Rankšluosčių svečiams, kurių svečiai taip ir nepanaudoja.
Mes vis dar saugome daiktus geresnei dienai. Tik sekcija pasikeitė į spintą, lentyną ar stalčių.
Kartą draugė man parodė puodelių rinkinį, kurį gavo dovanų.
– Labai gražūs, – pasakiau. – Naudosi?
– Gal kai kas ateis.
– Tai tu pati ne „kas“?
Ji nusijuokė, bet po kelių sekundžių pasakė:
– Baisu sudaužyti.
Ir man iškart prieš akis iškilo močiutės servizas.
Gal gražius daiktus verta naudoti dažniau?
Aš nesakau, kad viską reikia beatodairiškai naudoti, daužyti ir sakyti „gyvenimas trumpas“. Kai kurie daiktai tikrai turi sentimentalią vertę. Kai kurie brangūs, trapūs, paveldėti. Juos saugoti natūralu.
Bet kartais verta savęs paklausti: ar aš saugau daiktą, ar atidedu gyvenimą?
Jei gražus puodelis dešimt metų stovi spintelėje, nes „nebuvo progos“, gal proga galėtų būti paprastas sekmadienio rytas. Jei salotinė su auksiniu krašteliu niekada nepatenka ant stalo, gal ji galėtų vieną kartą pasirodyti ne per jubiliejų, o per vakarienę su šeima.
Močiutės servizo dalį pasilikau sau. Ne visą – tiek man nereikėjo. Kelis puodelius, kelias lėkštutes, salotinę. Iš pradžių ir aš laikiau juos lentynoje. Saugiai. Gražiai. Be prasmės.
Vieną dieną išsiviriau kavos ir paėmiau tą ploną puodelį su auksiniu krašteliu. Rankos pačios buvo atsargios. Atsisėdau prie stalo ir pajutau keistą džiaugsmą. Ne dėl porceliano. Dėl to, kad daiktas pagaliau darė tai, kam buvo sukurtas.
Gerasis servizas buvo tylus laikmečio simbolis
Sovietiniuose butuose gerasis servizas reiškė daugiau nei gražius indus. Jis kalbėjo apie trūkumą, apie norą turėti kažką ypatingo, apie svetingumą, apie šeimos statusą ir apie šventės laukimą.
Jis buvo laikomas už stiklo, nes žmonės bijojo prarasti tai, ką sunkiai gavo. Bet kartu jis priminė, kad net paprastuose namuose turi būti vietos grožiui.
Šiandien galime į tai žiūrėti su šypsena. Bet gal ir su šiek tiek švelnumo. Nes tas servizas buvo ne tik nepraktiškas įprotis. Tai buvo mažas namų teatras, kuriame kiekviena lėkštutė laukė savo vaidmens.
Ir galbūt didžiausia pamoka yra paprasta: nereikia visų gražių dalykų palikti tik ateičiai. Kartais šventė prasideda tada, kai išdrįsti iš sekcijos išimti puodelį ir išgerti arbatą šiandien.
