Lietuviai suskaičiavo, kiek galima nusipirkti už vieną minimalią algą: kai kurie skaičiai atrodo žiauriai

Prie kasos visi matome tą patį: pienas pabrango, kiaušiniai nebeatrodo pigūs, duona kainuoja daugiau nei norėtųsi, o paprastas kavos puodelis mieste kartais kainuoja taip, lyg būtum ne kavinėje, o oro uoste.

Bet vien tik kainos dar neparodo viso vaizdo. Vienoje šalyje kapučino gali kainuoti daugiau, bet žmogus už minimalią algą jų gali nusipirkti gerokai daugiau. Kitoje šalyje duona atrodo pigesnė, tačiau alga tokia maža, kad reali perkamoji galia vis tiek neblizga.

Todėl socialiniuose tinkluose plintanti lentelė užkabino labai jautrią vietą: kiek skirtingose Europos šalyse žmogus teoriškai galėtų „nusipirkti“ už vieną mėnesio minimalią algą. Ne kiek kainuoja vienas produktas, o kiek tų produktų telpa į algą.

Ir čia prasideda įdomiausia dalis.

Kai kaina dar nieko nepasako

Lietuvoje žmonės labai dažnai lygina kainas su Vokietija, Lenkija, Ispanija ar Latvija. Vienas sako: „Pas mus brangiau nei Vokietijoje.“ Kitas atsako: „Bet ten algos didesnės.“ Trečias prisimena, kad Lenkijoje pigiau apsipirkti. Ketvirtas parodo čekį iš Lietuvos parduotuvės ir sako, kad už tokius pinigus jau nebenormalu gyventi.

Visi iš dalies teisūs, bet problema ta, kad vienas čekis nėra visa ekonomika.

Jeigu lyginame tik kainą, matome tik pusę paveikslo. Jeigu lyginame tik algą, irgi apgauname save. Tikras klausimas yra kitas: kiek konkrečių prekių ar paslaugų galima įsigyti už tą atlyginimą?

Būtent dėl to tokios lentelės taip stipriai veikia. Jos iš karto parodo ne abstrakčius procentus, o labai žemiškus dalykus: kiek kiaušinių, litrų pieno, kavos puodelių, bokalų alaus, kirpimų ar sporto klubo mėnesių teoriškai leidžia viena minimali alga.

Palyginimas pagal vieną mėnesio MMA

Žemiau – iliustracinė lentelė pagal socialiniuose tinkluose pateiktą principą. Skaičiai rodo, kiek vienetų teoriškai būtų galima įsigyti už vieną mėnesio minimalią algą skirtingose šalyse.

Pastaba: tai iliustracinis palyginimas, o ne oficialus perkamosios galios indeksas. Skaičiai gali skirtis pagal miestą, kainų šaltinį, paslaugų kokybę, mokesčius ir tai, ar skaičiuojama bruto, ar neto alga.

Greitai už maistą mokėsime tiek kiek norvegaiNuotrauka: OpenAI

Lietuva ne visur atrodo blogai, bet yra viena problema

Iš pirmo žvilgsnio Lietuva kai kuriose eilutėse neatrodo tragiškai. Pagal kiaušinius ar pieną ji nėra lentelės dugne. Lyginant su Latvija, kai kur net atrodo geriau. Sporto klubo abonementų skaičius irgi nėra prastas.

Bet tokiose lentelėse svarbiausia ne viena eilutė. Svarbiausia bendras jausmas: kasdieniai dalykai vis dar suvalgo didelę algos dalį, o paslaugos Lietuvoje per pastaruosius metus daugeliui tapo skaudžiai brangios.

Kirpimas, kava mieste, pietūs kavinėje, būstas, remontas, odontologas, automobilio priežiūra – tai nebe smulkmenos. Ir būtent čia žmonės labiausiai pajunta skirtumą tarp „atlyginimas pakilo“ ir „gyventi tapo lengviau“.

Nes jeigu atlyginimas kyla, bet kartu kyla ir viskas aplink, žmogus realiai nejaučia jokios pergalės.

Kodėl Liuksemburgas ir Vokietija atrodo taip toli

Lentelėje labiausiai į akis krenta Vokietija ir Liuksemburgas. Už vieną minimalią algą ten teoriškai galima nusipirkti gerokai daugiau kiaušinių, pieno, kapučino ar alaus bokalų. Tai nereiškia, kad gyvenimas ten visur pigus. Tikrai ne. Būstas, draudimai, paslaugos, mokesčiai ir kasdienės išlaidos gali būti labai didelės.

Bet toks palyginimas parodo kitą dalyką: didesnės pajamos dažnai geriau amortizuoja kasdienes kainas. Jeigu kava kainuoja daugiau, bet alga leidžia jų nusipirkti dvigubai daugiau, žmogui ji psichologiškai atrodo mažiau skausminga.

Lietuvoje problema dažnai yra ta, kad kainos jau nori gyventi vakarietiškai, o dalies žmonių pajamos vis dar vejasi iš paskos.

Kodėl tokios lentelės supykdo žmones

Tokie palyginimai beveik visada sukelia ginčus. Vieni sako, kad skaičiai netikslūs. Kiti piktinasi, kad reikia skaičiuoti „į rankas“. Treti aiškina, kad ne visi gyvena iš minimalios algos. Ketvirti primena, kad sostinė ir mažesnis miestas yra du skirtingi pasauliai.

Ir jie teisūs. Tokia lentelė nėra tobula. Ji neparodo nuomos, šildymo, paskolų, vaikų išlaidų, transporto, mokesčių, sveikatos paslaugų ir daugybės kitų dalykų.

Bet ji daro vieną labai svarbų darbą: leidžia paprastai pamatyti, kodėl žmonės jaučiasi pavargę nuo kainų.

Ne todėl, kad jie nemoka skaičiuoti. O todėl, kad jie skaičiuoja kiekvieną savaitę – parduotuvėje, degalinėje, vaistinėje, pas kirpėją, kavinėje ir žiūrėdami į sąskaitas.

Pagrindinis klausimas ne „ar pas mus brangu“

Klausimas „ar Lietuvoje brangu?“ iš tikrųjų yra per paprastas. Reikėtų klausti kitaip: ar žmogui už jo pajamas lieka pakankamai normaliam gyvenimui?

Nes vienam brangu yra 3 eurų kava. Kitam – 70 eurų kirpimas vaikui ir sau. Trečiam – 120 eurų maisto krepšelis. Ketvirtam – nuoma, kuri suvalgo pusę algos. Penktam – automobilio remontas, po kurio mėnesio biudžetas sugriūva kaip kortų namelis.

Tokios lentelės neatsako į viską, bet jos labai aiškiai parodo, kad kainų lyginimas be atlyginimų yra apgaulingas. O atlyginimų lyginimas be kainų – taip pat.

Tikras gyvenimo lygis prasideda ten, kur susitinka abu dalykai: kiek uždirbi ir kiek iš tikrųjų gali už tai nusipirkti.

Ir kol šis santykis Lietuvoje daugeliui žmonių vis dar atrodo įtemptas, diskusijos prie kasos tikrai nesibaigs.