Viskas prasidėjo nuo vienos lemputės.
Ne nuo roboto siurblio, ne nuo išmanios šaldytuvo sistemos, ne nuo kalbančio garsiakalbio, kuris teoriškai turėjo palengvinti gyvenimą, bet praktiškai dažniau nesuprasdavo, ar prašome įjungti muziką, ar priminti nusipirkti bulvių.
Ne. Viskas prasidėjo nuo paprastos išmanios lemputės svetainėje.
Vyras ją parsinešė vieną penktadienio vakarą, lyg būtų nupirkęs ne lemputę, o bilietą į ateitį.
– Žiūrėk, – pasakė jis, sukdamas ją į šviestuvą, – dabar galėsim reguliuoti šviesą telefonu.
Aš stovėjau tarpduryje su skalbinių krepšiu rankose ir bandžiau suprasti, ar tikrai mano gyvenime trūko būtent to. Iki tol šviesą reguliuodavome labai senovišku, bet gana veiksmingu būdu: priėjimu prie jungiklio. Kartais net be interneto ryšio.
Bet lemputė įsisuko, programėlė atsisiuntė, vyras kažką spaudė telefone, o po kelių minučių mūsų svetainė nušvito mėlynai.
– Kam mums mėlyna svetainė? – paklausiau.
– Nuotaikai, – atsakė jis.
Tą vakarą sėdėjome mėlyname kambaryje ir valgėme sumuštinius. Jaučiausi lyg akvariume, bet vyras buvo laimingas. O kai žmogus namuose laimingas dėl lemputės, kartais geriau jo netrukdyti.
Po savaitės atsirado dar dvi lemputės. Viena miegamajame, kita virtuvėje. Tada – išmanus kištukas. Paskui – durų skambutis su kamera. Vėliau – robotas siurblys, kurį vaikai iškart pavadino Broniumi.
Bronius buvo pirmas mūsų namų gyventojas, kuris turėjo darbo grafiką ir jo laikėsi geriau nei mes.
Kiekvieną rytą, lyg mažas plastikinis pensininkas su misija, jis išvažiuodavo iš savo stotelės ir pradėdavo kelionę po butą. Jis atkakliai stumdydavo kojines, laidus, žaislus ir kartais mūsų kantrybę. Vieną kartą įstrigo po sofa ir pradėjo pypsėti taip dramatiškai, kad visi puolėme jo gelbėti, lyg ten būtų įkalintas šeimos narys.
– Jis vėl užstrigo, – pasakė dukra.
– Gal jam tiesiog reikia erdvės, – burbtelėjau.
Po mėnesio pastebėjau, kad mes pradėjome gyventi pagal Bronių. Jei anksčiau kojinės ant grindų buvo tiesiog kojinės, tai dabar jos tapo kliūtimi robotui. Jei anksčiau kėdės stovėjo kaip stovėjusios, tai dabar jas vakare pakeldavome, kad Broniui būtų lengviau pravažiuoti.
Vieną vakarą vyras labai rimtai pasakė:
– Reikia prieš miegą paruošti namus siurbimui.
Tą akimirką supratau, kad mes jau nebe valdome technologijas. Mes joms talkiname.
Išmanus durų skambutis buvo kita istorija. Jis turėjo parodyti, kas stovi už durų. Tai skambėjo patogiai ir net saugiai. Pirmomis dienomis visi žiūrėjome į telefonus kaip į slaptą stebėjimo centrą.
– Paštininkas, – pranešdavo vyras.
– Kaimynė, – sakydavau aš.
– Katinas, – džiaugdavosi vaikai.
Taip, mūsų durų kamera dažniausiai fiksuodavo ne nusikaltėlius, o kaimynų katiną, kuris, regis, turėjo labai aiškią nuomonę apie mūsų kilimėlį. Kartais gaudavome pranešimą: „Aptiktas judesys prie durų.“ Atsidarydavome vaizdą, o ten – maišelis, pajudintas vėjo.
Vieną šeštadienį buvome išvažiavę pas tėvus. Telefone suzvimbė pranešimas. Kamera rodė, kad prie durų kažkas juda. Vyras iškart įsitempė. Atsidarė vaizdą.
Ekrane matėme mano mamą, bandančią įkišti mums į pašto dėžutę stiklainį raugintų agurkų.
– Mama, ką tu darai? – paskambinau jai.
– Oi, jūs matot? – paklausė ji.
Nuo tos dienos mama pradėjo elgtis prie mūsų durų labai oficialiai. Ateidavo, atsistodavo prieš kamerą ir sakydavo:
– Čia močiutė. Atnešiau kotletų.
Technologijos mūsų šeimoje po truputį tapo dar vienu giminaičiu. Ne visada patogiu, bet dažnai dalyvaujančiu.
Tada atėjo išmanus garsiakalbis.
Jis turėjo padėti su muzika, oru, priminimais ir visokiais mažais kasdieniais dalykais. Iš pradžių viskas atrodė puikiai. Paprašai muzikos – groja. Paklausi oro – pasako. Paprašai laikmačio makaronams – paleidžia.
Bet greitai paaiškėjo, kad mūsų garsiakalbis turi charakterį.
– Įjunk ramią muziką, – sakydavau.
Jis įjungdavo kažką, kas skambėjo kaip kosminis banginių verkimas.
– Primink man rytoj nupirkti pieno, – sakydavo vyras.
Kitą dieną garsiakalbis pranešdavo:
– Primenu: nupirkti plieno.
Vaikai tai dievino. Jie tyčia prašydavo nesąmonių, o paskui juokdavosi, kai garsiakalbis atsakydavo rimtai. Vieną vakarą sūnus jo paklausė:
– Ar tu protingesnis už tėtį?
Garsiakalbis kelias sekundes tylėjo, o tada pasakė:
– Atsiprašau, nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą.
Namuose stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip Bronius kitame kambaryje atsitrenkė į batą.
– Diplomatiškas, – pasakiau.
Vyras nekomentavo.
Laikui bėgant išmanūs namai ėmė mokytis mūsų įpročių. Šviesos pritemdavo vakarais. Šildymas reguliavosi pagal laiką. Telefonas pranešdavo, kad skalbyklė baigė darbą. Programėlė rodė, kiek elektros sunaudojome, nors nuo to žinojimo nei sąskaita sumažėjo, nei aš pasijutau laimingesnė.
Vieną rytą supratau, kad namai apie mus žino daugiau, nei mes patys.
Jie žinojo, kada keliuosi. Kada uždegu šviesą virtuvėje. Kada dažniausiai geriame kavą. Kada grįžtame namo. Kada pamirštame išjungti televizorių. Kada siurblys negali pravažiuoti, nes kažkas paliko kuprinę ant grindų.
O mes?
Mes nežinojome, kur padėtas paprastas atsuktuvas, kaip išjungti vieną mirksintį daviklį ir kodėl programėlė rodo, kad svetainėje įjungta lempa, nors svetainėje tamsu kaip rūsyje.
Kartą dingo internetas.
Ir štai tada prasidėjo tikrasis mūsų išmanių namų egzaminas.
Pirmiausia negalėjome telefonu išjungti šviesos. Teko atsistoti ir nueiti iki jungiklio. Vaikai žiūrėjo į mus taip, lyg būtume užkūrę ugnį akmenimis.
– Tai galima tiesiog paspausti? – paklausė dukra.
– Taip, – atsakiau. – Senovinė technologija.
Tada garsiakalbis nustojo atsakinėti. Virtuvėje pasidarė keistai tylu. Niekas nepranešė oro, niekas neprimindė apie pieną ar plieną. Bronius, laimei, dar veikė, bet atrodė sutrikęs. Jis važiavo per koridorių taip, lyg irgi jaustų, kad pasaulis pasikeitė.
Vyras sėdėjo ant sofos ir perkrovinėjo maršrutizatorių.
– Keista, – pasakė jis. – Be interneto pusė namų tampa kvaili.
– O kita pusė? – paklausiau.
Jis pažvelgė į mane.
– Kita pusė esame mes.
Tą akimirką pradėjome juoktis. Gal todėl, kad buvo juokinga. Gal todėl, kad buvo šiek tiek gėda. Mūsų namai tapo išmanūs, bet mes patys per tą laiką tapome šiek tiek priklausomi nuo jų patogumo.
Anksčiau žinojome, kada reikia išnešti šiukšles, nes jos pilnos. Dabar laukėme priminimo. Anksčiau patys pažiūrėdavome pro langą, ar lyja. Dabar klausdavome garsiakalbio. Anksčiau prieš išeidami apeidavome kambarius ir patikrindavome šviesas. Dabar žiūrėdavome į programėlę.
Technologijos turėjo sutaupyti mūsų laiką. Ir jos tikrai taupė. Bet kažkur tarp pranešimų, automatinių režimų ir išmanių scenarijų mes pamiršome paprastą dalyką: namai yra ne sistema, o vieta, kur gyvena žmonės.
Kai internetas atsirado, viskas grįžo į savo vietas. Lemputės vėl klausė telefono, garsiakalbis vėl kalbėjo, Bronius grįžo į grafiką. Bet mes jau buvome šiek tiek kitokie.
Tą vakarą nusprendėme padaryti išmanių namų „poilsio valandą“. Be komandų, be ekranų, be pranešimų. Uždegėme paprastą žvakę. Vaikai iš pradžių klausė, ar ji irgi valdoma telefonu. Pasakiau, kad ne – ji valdoma degtuku ir sveiku protu.
Sėdėjome virtuvėje, valgėme blynus ir kalbėjomės. Be muzikos, kurią parinko algoritmas. Be laikmačio. Be pranešimo, kad prie durų vėl vaikšto katinas.
Ir buvo gera.
Nuo tada mūsų namai liko išmanūs, bet mes bandome neleisti jiems tapti vieninteliais protingais šiame bute.
Išmanios lemputės tebėra. Bronius vis dar kas rytą keliauja po kambarius ir kartais užstringa po sofa. Garsiakalbis vis dar kartais vietoj pieno supranta plieną. Durų kamera vis dar siunčia pranešimus apie močiutę su kotletais.
Bet dabar mes dažniau prisimename, kad patogumas neturi pakeisti dėmesio.
Išmanūs namai gali įjungti šviesą, bet jie negali sukurti jaukumo už mus. Jie gali priminti nusipirkti pieno, bet negali pasakyti vaikui gero žodžio. Jie gali išsiurbti grindis, bet negali sutvarkyti mūsų nuovargio, tylos ar susierzinimo. Jie gali parodyti, kas stovi už durų, bet negali pakviesti žmogaus į vidų su šiluma.
Gal todėl tikri namai prasideda ne nuo programėlės, o nuo paprasto klausimo:
– Kaip tu šiandien?
Ir nuo noro išgirsti atsakymą.
Technologijos gali būti nuostabios. Jos tikrai palengvina gyvenimą. Bet jei vieną dieną atrodo, kad namai tapo išmanesni už mus pačius, gal verta ne skubėti pirkti dar vieno įrenginio, o tiesiog atsisėsti virtuvėje, išgerti arbatos ir prisiminti, kas iš tikrųjų daro namus namais.
