Kai elektros sąskaita namuose vėl atrodo per didelė, kaltų ieškoti ilgai nereikia. Vieni rodo į tiekėjus, kiti — į biržą, treti — į valstybės sprendimus, o dalis žmonių vis dažniau kartoja tą pačią mintį: esą vėjo ir saulės elektrinės tik iš pirmo žvilgsnio pigios, o iš tikrųjų jų kaina pasislepia tinkluose, kaupikliuose ir atsarginėse elektrinėse.
Šis argumentas energetikos ginčuose skamba nuolat. Saulė šviečia ne visada, vėjas pučia ne pagal grafiką, todėl reikia stiprinti tinklus, statyti baterijas, turėti rezervines elektrines. Iš čia gimsta teiginys, kad atsinaujinanti energetika vartotojams galiausiai kainuoja brangiau, nei atrodo reklaminiuose šūkiuose.
Tačiau naujas Vokietijoje atliktas skaičiavimas rodo kitokį vaizdą. Net ir įskaičiavus vadinamąsias sistemos sąnaudas — tinklų plėtrą, kaupimą ir kitus papildomus elektros sistemos poreikius — vėjo ir saulės energija vis tiek išlieka pigesnė už elektrą iš naujų dujomis kūrenamų elektrinių.
Lietuvai ši tema taip pat labai aktuali. Mūsų šalis sparčiai stato saulės elektrines, plečia vėjo parkus, kalba apie jūrinį vėją, baterijas, tinklų stiprinimą ir rezervą. Todėl klausimas paprastas: ar atsinaujinanti energetika tikrai yra sąskaitų priešas, ar tai patogus mitas, kuriuo uždengiamos visai kitos išlaidos?
Ginčas sukasi ne vien apie elektrinės kainą
Apie saulės ir vėjo elektrą dažnai kalbama labai supaprastintai. Vieni sako, kad ji beveik nemokama, nes nereikia pirkti kuro. Kiti atkerta, kad toks skaičiavimas neteisingas, nes reikia žiūrėti į visą sistemą: laidus, pastotes, balansavimą, baterijas, rezervą ir elektros tiekimą tais laikotarpiais, kai gamyba iš atsinaujinančių šaltinių sumažėja.
Būtent čia ir atsiranda sąvoka „sistemos sąnaudos“. Tai nėra pati elektros gamyba, o viskas, kas reikalinga, kad ta elektra pasiektų vartotoją ir kad sistema veiktų stabiliai. Kalbame apie perdavimo ir skirstymo tinklų stiprinimą, energijos kaupimo sprendimus, balansavimo paslaugas, dažnio palaikymą ir atsarginius pajėgumus.
Kritikai dažnai sako, kad jei šias išlaidas priskirtume saulei ir vėjui, pigios elektros mitas subyrėtų. Naujas tyrimas būtent tai ir padarė — prie atsinaujinančių šaltinių pridėjo papildomas sistemos išlaidas. Rezultatas jiems nepalankus: net tada vėjas ir saulė išlieka pigesni už naujas dujines elektrines.
Tiesa, svarbu paminėti ir tai, kad tyrimą užsakė organizacijos, kurios aiškiai palaiko atsinaujinančią energetiką. Tai nereiškia, kad skaičiavimai automatiškai neteisingi, bet reiškia, kad į juos reikia žiūrėti ne kaip į neutralią tiesą iš dangaus, o kaip į argumentą energetikos diskusijoje. Vis dėlto pats klausimas, kurį tyrimas nagrinėja, yra labai svarbus — kiek iš tikrųjų kainuoja elektra, kai įskaičiuojama visa sistema.
Skirtumas — ne keli centai
Pagal tyrimo skaičiavimus, 2027 metais naujos ant žemės montuojamos saulės elektrinės, įskaičiavus papildomas sistemos sąnaudas, galėtų gaminti elektrą už maždaug 10,9 cento už kilovatvalandę. Mažos saulės elektrinės ant stogų — už maždaug 11,9 cento, o sausumos vėjo elektrinės — apie 11,2 cento už kilovatvalandę.
Palyginimui, naujos kombinuoto ciklo dujų elektrinės elektra, priklausomai nuo dujų kainos, tyrime vertinama maždaug 28,9–31,1 cento už kilovatvalandę. Tai jau ne simbolinis skirtumas, o kelis kartus didesnė kaina.
Tokie skaičiai ypač svarbūs todėl, kad dujinės elektrinės dažnai pateikiamos kaip būtinas stabilumo garantas. Jos gali įsijungti tada, kai nėra pakankamai vėjo ar saulės, todėl energetikos sistemoje jos tikrai turi savo vaidmenį. Tačiau klausimas kitas — ar jas galima vadinti pigesne alternatyva? Tyrimo atsakymas aiškus: ne.
Net jei tinklų ir kaupimo sąnaudos būtų paskirstytos kitaip, pagrindinė išvada, pasak ataskaitos, nesikeistų. Vėjas ir saulė vis tiek išlieka ekonomiškai patrauklesni už naują dujinę gamybą.
Kodėl dujinė elektra tokia brangi
Dujinių elektrinių kaina priklauso ne tik nuo kuro. Žinoma, dujos pačios savaime yra brangus ir svyruojantis išteklius. Po pastarųjų metų energetinių krizių Europoje žmonės labai gerai pajuto, kaip greitai dujų kainos gali paveikti visą elektros rinką.
Tačiau tyrime pabrėžiama dar viena priežastis — naujos dujinės elektrinės brangsta ir dėl investicinių kaštų, CO₂ kainos bei mažo jų panaudojimo. Kitaip tariant, elektrinę reikia pastatyti, prižiūrėti, finansuoti, tačiau ji gali veikti ne visą laiką.
Kuo daugiau elektros pagamina saulė ir vėjas, tuo rečiau dujinė elektrinė reikalinga kasdieniam darbui. Ji tampa labiau rezerviniu įrenginiu — reikalingu tada, kai atsinaujinančių šaltinių gamyba maža arba vartojimas labai didelis. Bet jei elektrinė dirba mažai valandų per metus, jos statybos ir fiksuotos išlaidos paskirstomos mažesniam pagamintos elektros kiekiui. Tada viena kilovatvalandė tampa gerokai brangesnė.
Tyrime daroma prielaida, kad naujos kombinuoto ciklo dujų elektrinės vidutiniškai veiktų apie 1100 pilnos apkrovos valandų per metus. Tai nedaug, jei lygintume su elektrinėmis, kurios naudojamos kaip pagrindinis gamybos šaltinis. Todėl dujinės elektrinės sistemoje gali būti reikalingos, bet jų elektra nėra pigi.
Atsinaujinanti energetika pigesnė, bet ne viską išsprendžia viena
Čia svarbu neperlenkti lazdos į kitą pusę. Tai, kad saulės ir vėjo elektra pigesnė, nereiškia, kad užtenka vien pristatyti elektrinių ir visa sistema savaime veiks be problemų. Elektros sistema turi būti patikima ne tik gražią saulėtą dieną ar vėjuotą naktį, bet ir tada, kai kelias paras iš eilės dangus apniukęs, vėjas silpnas, o vartojimas didelis.
Būtent dėl tokių laikotarpių energetikos sektoriuje vyksta didžiausios diskusijos. Baterijos gali padėti išlyginti trumpalaikius svyravimus — pavyzdžiui, sukaupti perteklinę saulės energiją dieną ir atiduoti ją vakare. Jos taip pat gali greitai reaguoti į sistemos poreikius ir padėti stabilizuoti tinklą.
Tačiau kelių dienų ar ilgesni mažos vėjo ir saulės gamybos periodai yra sudėtingesnis klausimas. Tokiais atvejais vien trumpalaikiai kaupikliai gali neužtekti. Reikia lankstaus rezervo, tarpvalstybinių jungčių, hidroakumuliacijos, paklausos valdymo, galbūt vandeniliui paruoštų elektrinių ir kitų sprendimų.
Todėl ginčas nėra toks paprastas, kaip kartais atrodo socialiniuose tinkluose. Neužtenka sakyti nei „vėjas ir saulė viską išgelbės“, nei „žalioji energetika viską pabrangins“. Reali sistema turi būti sudaryta iš kelių dalių.
Ką tai reiškia Lietuvos vartotojams
Lietuvoje žmonėms labiausiai rūpi ne teorinės kilovatvalandės lentelėse, o sąskaita mėnesio pabaigoje. Ir čia svarbu suprasti vieną dalyką: elektros kaina vartotojui priklauso ne tik nuo to, kiek kainuoja pagaminti elektrą. Sąskaitoje atsiranda tiekimo kaina, persiuntimas, valstybės reguliuojamos dedamosios, mokesčiai, rinkos svyravimai, tiekėjų planai ir vartotojo pasirinktas tarifas.
Todėl net jei saulė ir vėjas yra pigesni gamybos šaltiniai, žmogus nebūtinai kiekvieną mėnesį tai tiesiogiai pajus kaip mažesnę sąskaitą. Ypač jei tuo pačiu metu reikia investuoti į tinklus, balansavimą, rezervą ar kitą infrastruktūrą.
Vis dėlto ilgalaikė logika aiški: kuo daugiau elektros pagaminama iš šaltinių, kuriems nereikia importuojamo kuro, tuo mažiau sistema priklauso nuo dujų, naftos ar geopolitinių krizių. Lietuvai tai ypač svarbu, nes energetinė nepriklausomybė nėra tik gražus politinis žodis. Tai tiesioginis klausimas, kiek pažeidžiami esame kainų šuoliams iš išorės.
Saulės ir vėjo energija Lietuvoje jau dabar keičia rinką. Saulėtomis dienomis elektros kaina biržoje gali smarkiai kristi, kartais net iki labai žemų ar neigiamų reikšmių. Tačiau vakare, žiemą ar ramiu oru situacija būna kitokia. Todėl vien gamyba nėra visas atsakymas — būtini ir kaupimo, vartojimo lankstumo bei tinklų sprendimai.
Kodėl mitas vis tiek gyvas
Mitas, kad atsinaujinanti energetika automatiškai brangina elektrą, gyvas dėl kelių priežasčių. Pirma, žmonės tikrai mato dideles investicijas į tinklus ir infrastruktūrą. Jeigu reikia stiprinti tinklus, kažkas už tai turi sumokėti. Vartotojui tai skamba labai paprastai: jei statome daugiau saulės ir vėjo, o kartu branginame tinklą, vadinasi, problema jie.
Tačiau toks aiškinimas praleidžia kitą pusę. Tinklai būtų reikalingi ir kitokioje sistemoje. Elektros vartojimas auga dėl elektromobilių, šilumos siurblių, pramonės elektrifikacijos, duomenų centrų ir bendro ekonomikos pokyčio. Be to, seni tinklai bet kuriuo atveju turi būti modernizuojami.
Antra, žmonės dažnai painioja trumpalaikius rinkos svyravimus su ilgalaike gamybos kaina. Jei konkrečią dieną elektra brangi, lengva apkaltinti visą energetikos kryptį. Tačiau elektros kaina biržoje priklauso nuo daugybės veiksnių: paklausos, oro, jungčių, remonto darbų, kuro kainų ir importo.
Trečia, dujinės elektrinės atrodo patikimesnės, nes jas galima įjungti tada, kai reikia. Tai tiesa. Tačiau patikimumas nėra tas pats, kas pigumas. Rezervas reikalingas, bet jei jis statomas ir naudojamas retai, jo elektra gali būti labai brangi.
Pagrindinis klausimas — ne „ar reikia dujų“, o kiek jų reikės
Net atsinaujinančios energetikos šalininkai paprastai nesako, kad elektros sistemai nebereikės jokio rezervo. Klausimas yra ne apie visišką dujų išbraukimą rytoj ryte, o apie tai, kiek tokių pajėgumų reikės, kaip dažnai jie veiks ir kuo ilgainiui bus kūrenami.
Vokietijoje energetikos institucijos taip pat skaičiuoja, kad iki 2035 metų reikės papildomų valdomų pajėgumų. Priklausomai nuo scenarijaus, kalbama apie dešimtis gigavatų. Tai rodo, kad net šalyje, kuri masiškai plečia atsinaujinančią energetiką, patikimo rezervo klausimas niekur nedingsta.
Tačiau tai nereiškia, kad dujos tampa pagrindiniu ateities elektros šaltiniu. Greičiau priešingai — jos gali tapti brangiu, bet reikalingu draudimu tiems laikotarpiams, kai sistema patiria trūkumą. Ilgainiui dalį tokio rezervo galėtų perimti vandenilis, hidroakumuliacinės elektrinės, baterijos, lankstus vartojimas ir kiti sprendimai.
Lietuvai ši diskusija taip pat neišvengiama. Turime jungtis su kaimynais, Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, augančią saulės gamybą, planus dėl vėjo jūroje ir vis didesnį poreikį tinklų lankstumui. Todėl kalbėti reikia ne apie vieną stebuklingą sprendimą, o apie visą sistemą.
Saulė ir vėjas nėra sąskaitų kaltininkai
Tyrimo išvada gana aiški: net įvertinus papildomas sistemos sąnaudas, vėjo ir saulės energija išlieka pigesnė už elektrą iš naujų dujinių elektrinių. Tai smūgis populiariam argumentui, kad atsinaujinanti energetika tik apsimeta pigi, o visas brangumas pasislepia už kadro.
Žinoma, tai nereiškia, kad energetikos pertvarka nieko nekainuoja. Kainuoja. Tinklai, kaupikliai, balansavimas, rezervas, leidimai, prijungimai — visa tai yra realios išlaidos. Tačiau lyginant su naujos dujinės gamybos kaina, atsinaujinančių šaltinių pranašumas vis tiek išlieka.
Todėl sąžiningas atsakymas būtų toks: saulė ir vėjas patys savaime nėra pagrindinė elektros brangimo priežastis. Priešingai, jie dažnai mažina gamybos kainą ir priklausomybę nuo kuro. Brangiausia dalis yra ne pati saulės ar vėjo kilovatvalandė, o visos sistemos pertvarkymas taip, kad elektra būtų ne tik pigi, bet ir prieinama tada, kai jos labiausiai reikia.
Vartotojams svarbiausia — kad pigesnė gamyba pasiektų sąskaitas
Didžiausias iššūkis dabar yra ne įrodyti, kad saulė ir vėjas gali gaminti pigiai. Tai jau seniai nėra naujiena. Didesnis klausimas — kaip padaryti, kad pigesnė gamyba realiai pasiektų gyventojus ir verslą, o ne paskęstų tarp tinklo mokesčių, reguliavimo, rinkos svyravimų ir netobulų tarifų.
Tam reikia ne tik statyti elektrines, bet ir tvarkyti visą elektros rinkos architektūrą: skatinti vartotojus naudoti elektrą tada, kai ji pigesnė, plėsti kaupimą, stiprinti jungtis, modernizuoti tinklus, diegti išmanesnius tarifus ir aiškiau paaiškinti žmonėms, už ką jie iš tikrųjų moka.
Kol to nėra, visuomenėje liks daug nepasitikėjimo. Žmogus gali girdėti, kad saulės elektra pigi, bet jei jo sąskaita nemažėja, jis natūraliai klausia: tai kur ta piguma?
Atsakymas slypi ne vien elektrinėse. Jis slypi visoje sistemoje.
Elektros ateitis bus ne apie vieną šaltinį
Energetikos ginčai dažnai tampa pernelyg emocingi. Vieni saulę ir vėją pateikia kaip vienintelį išsigelbėjimą, kiti juos kaltina beveik visomis sąskaitų problemomis. Realybė nuobodesnė, bet svarbesnė: ateities elektros sistema turės būti mišri, lanksti ir gerai valdoma.
Vėjas ir saulė duos pigiausią gamybos pagrindą. Baterijos padės trumpiems svyravimams. Tinklai turės būti stipresni ir išmanesni. Rezervinės elektrinės bus reikalingos retesniems, bet kritiškiems laikotarpiams. Vartotojai taip pat taps sistemos dalimi — gamins, kaups, keis vartojimo laiką.
Todėl teiginys, kad atsinaujinantys šaltiniai brangina elektrą vien todėl, kad jiems reikia tinklų ir rezervo, yra per daug primityvus. Nauji skaičiavimai rodo, kad net su šiomis išlaidomis saulė ir vėjas išlieka pigesni už naują dujinę gamybą.
Klausimas nebe tas, ar verta plėsti atsinaujinančią energetiką. Klausimas — kaip tai padaryti taip, kad vartotojas ne tik girdėtų apie pigesnę elektrą, bet ir matytų ją savo sąskaitoje.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
