Automobiliais užsiimu jau ne pirmus metus. Perku, tvarkau, kartais restauruoju, kartais tiesiog perparduodu tokius, kurie dar gali normaliai tarnauti kitam žmogui. Todėl prie pirkėjų skambučių po sandorio esu pripratęs. Tai nėra kažkas neįprasto.
Dažniausiai žmonės paskambina dėl paprastų dalykų. Vienas nori pasitikslinti, kokia alyva pilta į variklį. Kitas klausia, kada keistas paskirstymo diržas. Trečias pamiršta, kurioje vietoje yra atsarginis ratas, ar nori dar kartą išgirsti, ką sakiau apie stabdžius, važiuoklę ar akumuliatorių.
Būna ir malonesnių skambučių. Po kelių dienų žmogus paskambina, padėkoja ir pasako, kad automobilį jau persiregistravo. Tokie momentai visada smagūs, nes parodo paprastą dalyką — žmonės vertina sąžiningumą. Aš niekada nesistengiu iš metalo laužo padaryti „ledinio varianto“. Jei automobilis turi problemų, taip ir sakau. Jei jis geras, sakau, kad geras. Jei reikia investicijų, pasakau, kur ir kiek maždaug gali kainuoti.
Man atrodo, kad taip ir turi būti. Automobilis nėra kojinės, kurių nepatikus spalvai galima tiesiog pasidėti į stalčių. Žmogus už jį sumoka nemažus pinigus, paskui važinėja su šeima, į darbą, į kaimą, į keliones. Todėl meluoti apie techninę būklę man visada atrodė žema.
Bet neseniai į rankas pateko toks automobilis, kokiais įprastai neužsiimu. Senas 1996 metų VAZ 2105, liaudiškai tariant — „Žigulys“. Ne parodinis, ne kolekcinis, ne sekmadienio pasivažinėjimams prie ežero. Tiesiog senas darbinis arkliukas.
Senas „Žigulys“ už 500 eurų — tokio pasiūlymo atsisakyti buvo sunku
Vienas pažįstamas nusprendė parduoti savo seną darbinį automobilį ir pasiūlė jį man už 500 eurų. Kaina buvo gera, todėl ilgai negalvojau. Neplanavau jo nei rimtai restauruoti, nei dažyti, nei daryti iš jo kažkokio projekto. Automobilis buvo važiuojantis, todėl mano mintis buvo paprasta: nupirkti, apžiūrėti, sąžiningai aprašyti būklę ir parduoti tam, kam tokio daikto reikia.
Būklė, kaip tokio amžiaus automobiliui, buvo visai padori. Variklis dirbo gražiai, nedūmino, tik buvo šiek tiek apsitepalavęs alyva. Bet seniems „Žiguliams“ tai beveik įprasta. Alyvos reikėjo papildyti, bet nedaug — maždaug litrą per 10 tūkstančių kilometrų. Tokiam automobiliui tai ne tragedija.
Pavarų dėžė veikė tvarkingai, šviesos degė, salono pečiukas šildė. Važiuoklei šiek tiek reikėjo dėmesio, bet nieko kritiško. Be to, klasikinių VAZ modelių važiuoklė nėra brangi — kas yra tvarkęs, tas žino, kad ten nėra kosmoso technologijų.
Kėbulas, žinoma, nebuvo naujas. Ant jo buvo glaisto, matėsi metų žymės, vietomis dažai pavargę. Bet svarbiausia — automobilis nebuvo visiškai supuvęs. Dugnas laikėsi, grindys nebuvo skylėtos. O tokiam senam „Žiguliui“ tai jau beveik komplimentas.
Trumpai tariant, automobilis buvo senas, triukšmingas, paprastas, bet gyvas.
Įdėjau skelbimą ir telefonas pradėjo kaisti
Skelbime parašiau kainą — 750 eurų. Nufotografavau automobilį, aprašiau būklę ir iš karto paminėjau, kad realybėje jis nėra muziejinis eksponatas. Nuotraukose, kaip dažnai būna, automobilis atrodė šiek tiek geriau nei gyvai. Todėl žmonėms telefonu iškart sakiau: atvažiuokit, pažiūrėkit, stebuklų nesitikėkit.
Skambučių ilgai laukti nereikėjo. Telefonas pradėjo skambėti beveik iš karto. Tokių senų automobilių vis dar ieško įvairūs žmonės. Vieniems reikia pigios transporto priemonės į sodybą, kitiems — pirmo automobilio pasimokyti, tretiems — žiemos pramogoms, ketvirtiems — projektui garaže.
Bet labai greitai supratau, kad daugiausia juo domisi jauni vaikinai. Iš balso ir klausimų buvo aišku: ieško pirmo automobilio, nori kažko paprasto, pigaus ir linksmo. Tokie automobiliai jaunimui vis dar turi kažkokį keistą žavesį. Gal dėl galinių varomųjų ratų, gal dėl paprastumo, gal dėl to, kad šiuolaikinių automobilių fone senas „Žigulys“ atrodo kaip mechaninis žaislas su charakteriu.
Pirmieji atvažiavo keli jauni vaikinai. Vienas jų, pirkėjas, buvo ką tik gavęs vairuotojo pažymėjimą. Jam buvo aštuoniolika. Akys degė taip, kaip dega tik tada, kai žmogus perka pirmą automobilį gyvenime.
Jie apžiūrėjo automobilį, pasiklausė variklio, pasivažinėjo. Matėsi, kad technikoje dar nelabai gaudosi, bet džiaugsmo buvo pilnas kiemas. Derėjomės trumpai. Nuleidau kainą iki 700 eurų. Paspaudėme rankomis, sutvarkėme reikalus, ir senas „Žigulys“ išriedėjo su nauju savininku.
Atvirai pasakius, man net buvo smagu. Toks automobilis geriau jau važiuoja ir teikia kažkam džiaugsmą, nei stovi kampe ir rūdija.
Kitą dieną — penki praleisti skambučiai
Kitą dieną apie pietus pamačiau, kad telefonas skambėjo kelis kartus. Iš pradžių negalėjau atsiliepti, buvau užsiėmęs. Paskui pažiūrėjau — penki praleisti skambučiai nuo vakarykščio pirkėjo.
Tą akimirką jau buvo aišku, kad jis skambina ne paklausti, kokią alyvą pilti. Kai žmogus per valandą skambina penkis kartus, paprastai reiškia, kad kažkas nutiko. O kai automobilį pardavei vakar, tokie skambučiai niekada nebūna malonūs.
Perskambinau. Atsiliepė labai susirūpinęs balsas.
„Sveiki… Man atrodo, kad variklis užkalė.“
Iš karto susiraukiau. Ne todėl, kad būčiau išsigandęs, o todėl, kad tai skambėjo nelabai logiškai. Tas variklis vakar dirbo normaliai. Aišku, visko gyvenime būna. Jei žmogus, pavyzdžiui, prakerta karterį, išleidžia alyvą ir dar važiuoja, galima sugadinti bet ką. Bet pats savaime tas variklis per naktį neturėjo „užkalti“.
Pradėjau klausinėti. Ar važiavo? Ar buvo alyvos lemputė? Ar kilo temperatūra? Ar girdėjosi metalinis garsas? Ar starteris suka?
Paaiškėjo, kad automobiliu jie beveik nevažiavo. Ryte bandė užvesti, bet jis neužsivedė. Starteris variklį suka. Vadinasi, variklis tikrai nėra užkalęs. Jei starteris suka, viduje viskas bent jau mechaniškai juda.
Tada supratau, kad čia ne piktas pirkėjas, o tiesiog išsigandęs aštuoniolikmetis, kuriam pirmas automobilis nustojo kurtis kitą dieną po pirkimo. Jam atrodo, kad įvyko pasaulio pabaiga. O man, išklausius simptomus, jau buvo aišku, kad greičiausiai problema bus daug paprastesnė.
Po darbo nusprendžiau nuvažiuoti pas juos. Neprivalėjau to daryti. Automobilis senas, parduotas pigiai, būklė buvo paaiškinta. Bet iš balso supratau, kad vaikinai automobilį pirko už paskutinius pinigus, o remontui didelės atsargos tikrai neturi.
Pagalvojau: jeigu galiu padėti, reikia padėti.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
