„E“ raidės etiketėje: kurie maisto priedai kelia daugiausia klausimų ir kodėl verta skaityti sudėtį

Prekybos centre viskas atrodo paprasta: graži pakuotė, ryški nuotrauka, pažadas „be pridėtinio cukraus“, „daug baltymų“ arba „natūralus skonis“. Tačiau tikroji produkto istorija dažniausiai slepiasi ne priekyje, o kitoje pakuotės pusėje – smulkiu šriftu parašytoje sudėtyje.

Ten galima rasti ir pažįstamų ingredientų, ir ilgų pavadinimų, kurie daugeliui skamba kaip laboratorijos užrašai. Vadinamieji E priedai nėra automatiškai blogis. Dalis jų yra įprastos, leidžiamos ir įvertintos medžiagos. Vis dėlto kai kuriuos verta vartoti atsargiau, ypač jei tokie produktai kasdien atsiduria jūsų lėkštėje.

Svarbiausia taisyklė paprasta: ne viena dešrelė ar vienas jogurtas sugadina sveikatą, o ilgalaikis įprotis maitintis stipriai perdirbtu maistu.

Ne visi „E“ yra konservantai – ir ne visi jie pavojingi

Pirmas mitas, kurį verta pamiršti: jei sudėtyje yra „E“, produktas būtinai nesveikas. Taip nėra. „E“ žymėjimas reiškia, kad priedas įtrauktas į Europos Sąjungoje leidžiamų maisto priedų sąrašą. Jie gali būti naudojami skoniui, spalvai, tekstūrai, galiojimo laikui ar konsistencijai pagerinti.

Tačiau leidžiamas nereiškia, kad galima valgyti be saiko. Europos maisto saugos tarnyba vertina priedų saugumą pagal tikėtiną suvartojimą ir priimtiną paros normą, todėl esmė dažnai slypi ne vien pačiame priede, o kiekyje ir vartojimo dažnyje.

Jeigu didžiąją raciono dalį sudaro švieži produktai, keli priedai sudėtyje paprastai neturėtų kelti panikos. Bet jei kasdien valgomi pigūs mėsos gaminiai, saldūs desertai, pusgaminiai, padažai ir dietiniai gėrimai, verta sustoti.

Ką reiškia E raidės maisto prekės etiketėje?

E407, E450 ir E471: tekstūra graži, bet klausimų lieka

Karageninas, arba E407, dažnai naudojamas jogurtuose, desertuose, grietinėlėje, leduose ir kai kuriuose mėsos gaminiuose. Jis išgaunamas iš jūros dumblių ir padeda sukurti tirštesnę, malonesnę tekstūrą. Tačiau šis priedas dažnai tampa diskusijų objektu. EFSA yra vertinusi maistinį karageniną ir atskyrusi jį nuo poligenano – medžiagos, kuri nėra leidžiama kaip maisto priedas. Todėl sakyti, kad kiekvienas produktas su E407 „sukelia vėžį“, būtų netikslu. Bet žmonėms, turintiems jautrų virškinimą, verta stebėti savo reakcijas.

Difosfatai, arba E450, dažnai naudojami dešrose, dešrelėse, lydytuose sūriuose ir kituose perdirbtuose produktuose. Jie padeda išlaikyti drėgmę, formą ir tekstūrą. EFSA fosfatams yra nustačiusi priimtiną paros normą – 40 mg kilogramui kūno svorio per dieną, skaičiuojant kaip fosforą. Didžiausia problema čia ne viena porcija, o dažnas stipriai perdirbto maisto vartojimas.

E471, arba riebalų rūgščių mono- ir digliceridai, naudojami kepiniuose, margarinuose, desertuose, padažuose ir pusgaminiuose. Tai emulsiklis, padedantis sujungti riebalus ir vandenį. Europos Sąjungoje jis leidžiamas naudoti įvairiuose maisto produktuose, o jo specifikacijos yra reguliuojamos. Vis dėlto jeigu šis priedas nuolat kartojasi jūsų pirkinių krepšelyje, tai ženklas, kad racione daug pramoniniu būdu apdoroto maisto.

E440 ir E500: ne viskas, kas skamba chemiškai, yra priešas

Pektinas, arba E440, randamas uogienėse, džemuose, žele, pastilėse ir kai kuriuose desertuose. Jis natūraliai aptinkamas vaisiuose, ypač obuoliuose ir citrusiniuose vaisiuose. Todėl vien pamačius E440 etiketėje tikrai nereikia daryti išvados, kad produktas pavojingas.

Natrio bikarbonatas, arba E500, daugeliui pažįstamas kaip soda. Jis naudojamas kepiniuose kaip kildinimo medžiaga. Pats savaime tai nėra „vėžio priedas“, tačiau dažnai jis sutinkamas sausainiuose, vafliuose, pyraguose ir kituose produktuose, kuriuose kartu būna daug cukraus, riebalų ir rafinuotų miltų. Tad klausimas čia labiau ne apie vieną E numerį, o apie visą produkto kokybę.

Aspartamas: daugiausia diskusijų keliantis saldiklis

Aspartamas, arba E951, naudojamas dietiniuose gėrimuose, becukrėse gumose, desertuose, kai kuriuose jogurtuose ir kituose „light“ produktuose. 2023 metais Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra jį priskyrė prie „galimai kancerogeninių žmonėms“, tačiau įrodymus įvardijo kaip ribotus. Tuo pačiu JECFA paliko priimtiną paros normą – 40 mg kilogramui kūno svorio.

Kitaip tariant, tai nėra leidimas gąsdinti kiekvienu dietiniu gėrimu. Bet tai aiškus priminimas: saldikliai neturėtų tapti kasdieniu vandens pakaitalu.

Geriausias patarimas pirkėjui – ne medžioti kiekvieną „E“, o žiūrėti plačiau. Kuo trumpesnė ir aiškesnė sudėtis, tuo paprasčiau suprasti, ką valgote. Jei produkte daug priedų, cukraus, druskos, riebalų ir neaiškių mišinių, gal verta padėti jį atgal į lentyną. Ne iš baimės, o iš pagarbos savo kūnui.