Visi sakė: „Susirask normalų darbą.“ Po metų jie tylėjo iš pavydo

Kai pirmą kartą pasakiau, kad išeinu iš darbo, mama padėjo šakutę ant lėkštės taip tyliai, kad man net pasidarė nejauku. Mes sėdėjome jos virtuvėje, prie seno medinio stalo, ant kurio visada kvepėdavo kava, keptais blynais ir kažkokiu nesibaigiančiu rūpesčiu.

– Kaip tai išeini? – paklausė ji. – Kur?

– Kol kas niekur, – atsakiau.

Tą akimirką atrodė, kad virtuvėje kažkas išjungė orą.

Tėtis net nepakėlė akių nuo televizoriaus. Tik prunkštelėjo.

– Nu va. Prisiskaitė internete nesąmonių. Visi dabar verslininkai.

Man buvo dvidešimt devyneri. Dirbau administratore vienoje logistikos įmonėje Kaune. Darbas buvo, kaip visi sakydavo, „normalus“: sutartis, atlyginimas kiekvieno mėnesio dešimtą, kolektyvas be didelių dramų, viršininkas ne pats blogiausias, pietų pertrauka nuo dvyliktos iki pirmos. Žodžiu, viskas, ko neva reikia žmogui.

Tik aš kiekvieną rytą eidama į tą darbą jaučiausi taip, lyg pati save tyliai išduočiau.

Ne dėl to, kad darbas buvo žeminantis. Ne. Tiesiog jis nebuvo mano. Aš ten sėdėjau prie kompiuterio, atsakinėjau į laiškus, tvarkiau sąskaitas, kalbėjausi su vairuotojais ir klientais, o galvoje vis sukosi visai kiti dalykai: audiniai, spalvos, senos kėdės, pertraukti siūlai, rankomis siūtos pagalvės, lino prijuostės, užuolaidos, virtuviniai takeliai.

Močiutė mane dar vaikystėje išmokė siūti. Ji sakydavo, kad audinys turi charakterį, tik reikia mokėti jį išgirsti. Tada juokiausi. Dabar supratau, ką ji turėjo omenyje.

„Iš rankdarbių nepragyvensi“

Kai pasakiau draugėms, kad noriu pabandyti siūti namų tekstilę ir pardavinėti internetu, jos reagavo švelniau nei tėvai, bet ne mažiau skaudžiai.

– Faina, aišku, – tarė Rūta, maišydama kavą. – Bet gal pradžiai po darbo? Kam mesti viską?

– Nes po darbo aš jau neturiu jėgų, – atsakiau.

– Tai visi neturi, – nusijuokė ji. – Toks gyvenimas.

Tas sakinys mane keistai supykdė. Toks gyvenimas. Lyg gyvenimas būtų kokia sena ankšta suknelė, kuri spaudžia per pečius, bet vis tiek reikia nešioti, nes „visi taip daro“.

Kita draugė, Sandra, buvo tiesesnė:

– Iš rankdarbių nepragyvensi. Ypač Lietuvoje. Žmonės nori pigiai, greitai ir dar su nuolaida.

Ji nebuvo visiškai neteisi. Bet man skaudėjo ne todėl, kad jos abejojo verslu. Man skaudėjo, nes nė viena nepaklausė: „O ko tu pati nori?“

Visi žinojo, kaip turiu gyventi. Mama norėjo stabilumo. Tėtis – kad „neprisidaryčiau gėdos“. Draugės – kad būčiau protinga. Buvęs vaikinas net pasakė:

– Tu tiesiog per daug jautri. Susirask normalų darbą, išsimiegok, ir praeis.

Nepraėjo.

Pirmas mėnuo buvo baisus

Išėjau iš darbo balandį. Tą dieną, kai atidaviau prašymą, man drebėjo rankos. Viršininkas ilgai žiūrėjo į mane per akinius.

– Radot geriau? – paklausė.

– Ne. Bandysiu savo.

Jis linktelėjo taip, kaip linkteli žmonės, kai nenori įskaudinti, bet jau mintyse tave palaidojo.

Pirmą mėnesį buvo baisu. Ne gražiai baisu, kaip filmuose, kur žmogus sėdi prie lango su kava ir planuoja naują gyvenimą. Ne. Buvo paprastai, nemaloniai, fiziškai baisu. Atsikeldavau ryte ir kelias sekundes nesuprasdavau, ką padariau. Tada prisimindavau: nebeturiu darbo. Neturiu atlyginimo. Turiu tik siuvimo mašiną, kelis ritinius lino, santaupų trims mėnesiams ir didžiulį maišą abejonių.

Pirmąją savaitę beveik nieko nesiuvau. Tik tvarkiau stalą, perstumdžiau lentynas, fotografavau audinius, keičiau parduotuvės pavadinimą penkiolika kartų ir verkiau vonioje taip, kad kaimynė turbūt girdėjo per ventiliaciją.

Paskui vieną rytą susiėmiau. Išviriau kavos, atsiverčiau sąsiuvinį ir parašiau: „Šiandien pasiūti tris virtuvinius rankšluosčius.“

Ne imperiją. Ne prekės ženklą. Ne sėkmės istoriją.

Tris rankšluosčius.