Visi sakė: „Susirask normalų darbą.“ Po metų jie tylėjo iš pavydo

Pirmas užsakymas buvo iš moters, vardu Aldona

Praėjo beveik trys savaitės, kol gavau pirmą užsakymą. Moteris iš Panevėžio, vardu Aldona, nusipirko lininį stalo takelį su mėlyna juostele. Kaina buvo juokinga, nes bijojau prašyti daugiau. Iš to užsakymo realiai beveik neuždirbau, nes per daug išleidau pakuotei ir siuntimui.

Bet kai pašte padaviau siuntą darbuotojai, man norėjosi verkti iš laimės.

Kažkas, ko aš nepažįstu, sumokėjo už daiktą, kurį sukūriau savo rankomis.

Tą vakarą paskambinau mamai.

– Pardaviau pirmą takelį.

– Už kiek? – paklausė ji.

Pasakiau.

Ji patylėjo.

– Tai čia net už elektrą neužteks.

Tą akimirką labai norėjau, kad ji pasidžiaugtų. Tik vieną sakinį. „Šaunuolė.“ „Pradžia yra pradžia.“ „Didžiuojuosi tavimi.“ Bet ji nemokėjo taip kalbėti. Jos meilė visada vilkėjo nerimo paltą.

Padėjusi telefoną ilgai sėdėjau ant grindų tarp audinių atraižų. Tada išsitraukiau telefoną ir pamačiau žinutę iš Aldonos.

„Gavau. Labai gražu. Primena mano mamos austą staltiesę. Ačiū.“

Ir man to užteko.

Žmonės juokėsi tyliai, bet aš girdėjau

Po kelių mėnesių pinigai vis dar buvo labai sunkūs. Kartais parduodavau tris daiktus per savaitę, kartais nė vieno. Išmokau fotografuoti prie lango, rašyti aprašymus, pakuoti taip, kad žmogui būtų malonu atidaryti. Kėliausi anksti, eidavau į audinių parduotuves, skaičiavau centus, mokiausi reklamos, montavau trumpus vaizdo įrašus, ginčijausi su savimi dėl kainų.

Pamažu atsirado pirkėjų. Viena moteris užsisakė pagalvėles sodybai. Kita – užuolaidas vaikų kambariui. Trečia paprašė prijuosčių kavinei. Tada dar viena. Tada dar.

Bet aplinkiniai vis tiek matė tik tai, ko dar neturėjau. Neturėjau biuro. Neturėjau darbuotojų. Neturėjau „rimto“ statuso. Dirbau iš mažo kambario savo bute, kur ant spintos kabėjo audinių rulonai, o ant virtuvės stalo dažnai gulėdavo siūlai.

Per giminės susitikimą pusbrolis paklausė:

– Tai tu vis dar su tais skudurais?

Visi nusijuokė. Aš irgi nusišypsojau, nes nenorėjau gadinti vakaro. Bet viduje kažkas susigniaužė.

– Taip, – atsakiau. – Vis dar.

Tada jis pridūrė:

– Nu, svarbu, kad patinka. Bet normalų darbą vis tiek reikėtų turėti.

Tą vakarą grįžau namo ir iki antros nakties siuvau užsakymą vienam restoranui Nidoje. Siuvau taip piktai, kad net adata nulūžo.

Lūžis atėjo tada, kai beveik pasidaviau

Rugsėjį buvau arti pabaigos. Santaupos tirpo. Užsakymų buvo, bet ne tiek, kad jausčiausi saugiai. Galvoje sukosi mintis grįžti į samdomą darbą bent puse etato. Jau buvau atsivertusi darbo skelbimus.

Tą pačią dieną parašė moteris iš Vilniaus. Ji turėjo nedidelį interjero saloną ir norėjo pažiūrėti mano darbus gyvai. Iš pradžių pamaniau, kad nieko rimto. Tokių pokalbių būna daug – žmonės pasidomi ir dingsta.

Bet ji atvažiavo. Ilgai čiupinėjo audinius, klausinėjo, kaip skalbiasi linas, ar galiu siūti pagal individualius išmatavimus, ar spėčiau pagaminti didesnį kiekį iki Kalėdų.

Po savaitės ji pateikė užsakymą, didesnį nei visi mano ankstesni kartu sudėjus.

Aš perskaičiau laišką tris kartus. Tada atsisėdau ant grindų ir pradėjau juoktis. Iš nuovargio, iš baimės, iš palengvėjimo. Paskambinau mamai, bet prieš jai atsiliepiant padėjau. Nenorėjau vėl girdėti atsargaus „žiūrėk tik, kad neapsigautum“.

Tą kartą norėjau pasidžiaugti viena.

Po metų jie nutilo

Praėjus metams nuo tos dienos, kai išėjau iš darbo, mano butas jau nebebuvo vienintelė dirbtuvė. Nuomojau mažą patalpą Žaliakalnyje, su dideliu langu ir kreivomis grindimis. Turėjau dvi siuvėjas, kurios ateidavo kelias dienas per savaitę. Mano darbai buvo trijuose interjero salonuose, keliose kavinėse ir viename mažame viešbutyje prie jūros.

Ne, aš netapau milijoniere. Nepirkau naujo automobilio, nedaviau interviu televizijai, nevaikščiojau su šilkiniu kostiumu ir nepradėjau sakyti „aš visada tikėjau savimi“, nes tai būtų melas. Aš tikėjau savimi gal 40 procentų laiko. Kitus 60 tiesiog dirbau, nes bijojau sustoti.

Bet aš pragyvenau. Ir ne tik pragyvenau – pirmą kartą gyvenime jaučiausi savo vietoje.

Per kitą giminės susitikimą pusbrolis, tas pats, kuris juokavo apie skudurus, priėjo prie manęs su alaus bokalu rankoje.

– Klausyk, mačiau tavo puslapį. Gerai čia tu prasukai.

Aš nusišypsojau.

– Ne prasukau. Dirbau.

Jis kažką numykė ir nuėjo. Pirmą kartą neturėjo ką pridurti.

Mama irgi pasikeitė. Ne iš karto. Ji vis dar klausdavo, ar sumokėjau mokesčius, ar turiu sveikatos draudimą, ar „čia tikrai ilgam“. Bet kartą atėjo į mano dirbtuvę. Ilgai vaikščiojo tarp audinių, lietė užuolaidas, žiūrėjo į lentynas.

Ant stalo gulėjo lininės servetėlės su išsiuvinėtais inicialais. Ji paėmė vieną į rankas ir tyliai pasakė:

– Gražiai padaryta.

Tai buvo jos „didžiuojuosi tavimi“.

Aš supratau.