Ar katės jaučia maisto skonį? Štai kodėl tunas joms tampa beveik neatsispiriamas

Žmogus gali ilgai mėgautis ekleru, šokoladu ar saldžiu kremu, o šalia sėdinti katė tik abejingai nusisuks. Tačiau vos atidarius tuno skardinę situacija pasikeičia akimirksniu: gyvūnas suklūsta, priartėja ir ima atkakliai prašyti kąsnio. Tai nėra paprasta užgaida. Kačių skonio sistema veikia kitaip nei žmogaus – ji daug mažiau domisi saldumu, bet nepaprastai jautriai reaguoja į gyvūninės kilmės maisto signalus.

Ar katės jaučia maisto skonį? Taip, tačiau jų skonio pojūtis sukurtas visai kitokiam gyvenimo būdui nei žmogaus. Žmonės paprastai turi apie 9 000–10 000 skonio pumpurų, šunys – maždaug 1 700, o katės – vos apie 470.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad katės skonio pasaulis labai skurdus. Vis dėlto gamta paprastai nekuria nereikalingų sistemų. Katėms nereikia atpažinti daugybės vaisių, daržovių ar saldumynų niuansų, nes jos yra obligatinės mėsėdės. Jų organizmas evoliuciškai pritaikytas vertinti grobį, baltymus, riebalus ir gyvūninių audinių šviežumą.

Todėl mažesnis skonio pumpurų skaičius nereiškia, kad katės maistą jaučia prastai. Jos tiesiog skonį vertina pagal kitus kriterijus. Tai tarsi labai specializuotas jutiklis: mažiau funkcijų, bet didelis tikslumas ten, kur tai svarbiausia išlikimui.

Ar katės turi skonio receptorius?

Taip. Kačių skonio receptoriai yra liežuvio speneliuose, o atskiros skonio ląstelės turi baltymų, atsakingų už skirtingų cheminių signalų atpažinimą. Tačiau dalis genų, kurie kitiems žinduoliams padeda pajusti tam tikrus skonius, kačių evoliucijos metu tapo neveiksnūs.

Būtent dėl to katės skonio pasaulis nėra tiesiog silpnesnė žmogaus skonio versija. Tai savarankiška sistema, suformuota pagal jų mitybą ir medžioklės poreikius.

Ką iš tikrųjų jaučia katė

Kačių skonio receptoriai padeda atpažinti kelis svarbiausius maisto signalus. Dalis jų saugo nuo pavojingų medžiagų, o kiti skatina rinktis daug baltymų turintį grobį.

Kartus skonis – natūrali apsauga nuo pavojaus

Kartaus skonio suvokimas katėms išliko gerai išvystytas. Kačių genome aprašyta maždaug dvylika nepažeistų Tas2r šeimos genų, susijusių su kartumo atpažinimu. Kai kurių jų veikimas patvirtintas funkciniais tyrimais.

Tai turi aiškią biologinę prasmę. Daug nuodingų, sugedusių ar nepageidaujamų medžiagų yra karčios. Net griežtam mėsėdžiui svarbu greitai suprasti, kad kąsnis gali būti pavojingas. Kartumas katei nėra gurmaniškas niuansas – tai perspėjimo sistema.

Rūgštumas ir sūrumas padeda įvertinti maistą

Katės taip pat geba atskirti rūgštų ir sūrų skonį. Šių pojūčių mechanizmai sudėtingi, todėl jų negalima paaiškinti viena paprasta priežastimi. Rūgštumas gali būti vienas iš signalų, padedančių įvertinti maisto būklę, o sūrumas siejamas su gebėjimu aptikti natrio jonus.

Svarbu prisiminti, kad katė maistą vertina ne vien liežuviu. Tekstūra, temperatūra, kvapas ir net dubenėlio vieta gali lemti, ar ji ės noriai.

Umami – skonis, kuris katei reiškia baltymus

Umami greičiausiai yra vienas svarbiausių apetito signalų katėms. Tai vadinamasis mėsiškas, sultingas skonis, kurį žmonės dažnai sieja su sultiniu, mėsa, žuvimi ar fermentuotais produktais.

2023 metais paskelbtas molekulinis tyrimas patvirtino, kad kačių liežuvio speneliuose veikia Tas1r1 genas. Vis dėlto kačių umami receptorius veikia ne visai taip, kaip žmogaus. Žmonėms pagrindinį atsaką sukelia aminorūgštys, o nukleotidai jį sustiprina. Katėms, priešingai, svarbiausi gali būti nukleotidai, o aminorūgštys sustiprina bendrą signalą.

Tai padeda paaiškinti, kodėl gyvūninės kilmės maistas katei gali atrodyti toks patrauklus, net jei žmogui jo kvapas nėra ypatingas.

ATP – galimas papildomas gyvūninių audinių signalas

Dar vienas galimas maisto signalas yra adenozino trifosfatas, geriau žinomas kaip ATP. Ši molekulė randama gyvose ląstelėse ir dalyvauja energijos apykaitoje. Kai kurie duomenys leidžia manyti, kad katės gali reaguoti į ATP kaip į cheminį gyvūninių audinių požymį.

Tačiau šis mechanizmas ištirtas prasčiau nei saldumo praradimas ar umami suvokimas. Todėl ATP kol kas nereikėtų vadinti atskiru „katės skoniu“. Tai veikiau viena įdomiausių sričių, kurią mokslininkai dar tik bando suprasti.

Katė namuose

Kodėl katės nejaučia saldaus skonio?

Katės abejingumas saldumynams nėra charakterio bruožas, išrankumas ar auklėjimo rezultatas. Tai genetinis ypatumas. Daugumos žinduolių saldumo receptorių sudaro du baltymai – T1R2 ir T1R3. Vieną iš jų koduoja Tas1r2 genas.

Naminėms katėms ir, sprendžiant iš turimų duomenų, kitiems kačių šeimos atstovams šis genas yra tapęs pseudogenu. Kitaip tariant, jame atsirado pokyčių, dėl kurių normalus saldumo receptoriaus baltymas nebegali būti pagamintas.

Mokslininkai aprašė 247 bazių porų deleciją trečiajame egzone ir stop kodonus ketvirtajame bei šeštajame egzonuose. Šie pokyčiai sutrikdo baltymo sintezę, todėl saldaus skonio receptorius neveikia taip, kaip žmogaus ar daugelio kitų žinduolių.

Tikėtina, kad katei evoliucionuojant kaip griežtai mėsėdei, saldumo atpažinimas tiesiog nebesuteikė didelio pranašumo. Kai racione beveik nėra natūralių cukraus šaltinių, spaudimas išsaugoti šią sistemą susilpnėja. Todėl katės saldumo nejaučia ne dėl to, kad jo „neišmoko“, o todėl, kad molekuliniai įrankiai tam tapo neveiksnūs.

Vis dėlto kai kurios katės gali domėtis ledais, jogurtu, pyrago kremu ar kitais saldžiais produktais. Dažniausiai jas vilioja ne cukrus, o riebalai, pieno baltymai, kvapas, tekstūra arba šeimininko dėmesys. Tai nereiškia, kad tokie produktai joms tinka.

Kodėl tunas katėms toks ypatingas?

Vos atidarius tuno skardinę, daugelis kačių reaguoja taip, lyg būtų išgirdusios svarbiausią dienos signalą. Tuno aromatas, drėgna tekstūra ir intensyvus mėsiškas skonis vienu metu suaktyvina kelias kačių maisto vertinimo sistemas.

2023 metų tyrimas padėjo paaiškinti šį potraukį molekuliniu lygmeniu. Tune gausu inozino monofosfato, trumpinamo IMP, ir laisvo L-histidino. Šių medžiagų derinys gali sukelti ryškų sinergetinį umami efektą ir stipriai aktyvuoti kačių Tas1r1/Tas1r3 receptorių kompleksą.

Paprastai tariant, tunas siunčia katei labai aiškią žinutę: tai gyvūninės kilmės, baltymingas ir energetiškai vertingas maistas. Dėl to kai kurioms katėms jo kvapas tampa beveik neatsispiriamas.

Tačiau stiprus susidomėjimas tunu nereiškia, kad jis turėtų tapti pagrindiniu kasdieniu maistu. Vien tik tunas neužtikrina visų katei reikalingų maistinių medžiagų, o žmonėms skirtuose konservuose gali būti per daug druskos, aliejaus ar priedų. Tunas geriausiai tinka kaip retas skanėstas arba specialiai katėms subalansuoto pašaro sudedamoji dalis.

Nosis ir liežuvis veikia kaip viena sistema

Kačių skonis ir uoslė nėra dvi visiškai atskiros sistemos. Jos kartu sudaro bendrą maisto vertinimo mechanizmą. Pirmasis sprendimas dažniausiai priimamas dar maistui nepalietus liežuvio: katė jį užuodžia.

Kvapas iš esmės lemia, ar gyvūnas apskritai prieis prie dubenėlio. Jei aromatas atrodo netinkamas, katė gali maisto nė neparagauti. Todėl net labai kokybiškas pašaras gali būti ignoruojamas, jei jis per šaltas, ilgai stovėjo atidarytas arba prarado kvapą.

Štai kodėl šiek tiek pašildytas šlapias pašaras dažnai sukelia didesnį susidomėjimą. Šiluma sustiprina lakiųjų aromatinių medžiagų išsiskyrimą, o katės nosis gauna aiškesnį signalą.

Kodėl serganti katė gali nustoti ėsti

Katės, sergančios viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, pavyzdžiui, rinotracheitu ar kalicivirusu, neretai pradeda valgyti mažiau. Viena iš priežasčių – susilpnėjusi uoslė. Kai gyvūnas beveik neužuodžia maisto, jis praranda dalį apetito.

Tačiau apetito sumažėjimą gali lemti ir burnos skausmas, karščiavimas, nosies užgulimas, bendras silpnumas ar pykinimas. Todėl vien pašildyti maistą ne visada pakanka. Tai gali būti naudinga palaikomoji priemonė, bet ji nepakeičia gydymo.

Jei katė ilgai neėda, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją. Užsitęsęs maisto atsisakymas katėms yra pavojingas, nes gali sukelti rimtų medžiagų apykaitos problemų. Kartais prireikia skausmo kontrolės, antivirusinio ar kito gydymo, apetito skatinimo ir mitybos palaikymo.

Ar katėms svarbi maisto tekstūra ir temperatūra?

Taip. Katė gali atmesti maistą ne dėl skonio, o dėl jo konsistencijos. Vienos mėgsta pašteto tipo pašarą, kitos – gabalėlius padaže, dar kitos noriau ėda traškius sausus granulių gabalėlius.

Temperatūra taip pat svarbi. Per šaltas maistas skleidžia mažiau kvapo, o per karštas gali būti nemalonus ar net pavojingas. Daugelis kačių geriausiai priima kambario temperatūros arba vos pašildytą šlapią pašarą, kuris primena šviežio grobio temperatūrą ir skleidžia ryškesnį aromatą.

Svarbi net dubenėlio forma. Kai kurioms katėms nepatinka, kai ėdant ūsai nuolat liečia aukštus kraštus. Platus ir negilus dubenėlis gali būti patogesnis, nors kiekvienos katės pomėgiai skiriasi.

Ką šeimininkui verta prisiminti

Kačių skonio pasaulis yra siauresnis už žmogaus, tačiau jis nėra primityvus. Jis tiksliai pritaikytas mėsėdžio poreikiams ir padeda atpažinti gyvūninės kilmės maistą, baltymus bei galimą pavojų.

Katės beveik nejaučia saldumo, nes jų saldumo receptorius dėl genetinių pokyčių neveikia. Užtat umami, kvapas, tekstūra ir gyvūninių audinių cheminiai signalai joms turi didžiulę reikšmę.

Tunas daugeliui kačių toks patrauklus todėl, kad jame esantis IMP ir L-histidinas kartu sukuria labai stiprų umami signalą. Vis dėlto net ir mėgstamiausias skanėstas turi išlikti tik subalansuotos mitybos dalimi.

Svarbiausia stebėti ne vien tai, ką katė mėgsta, bet ir kaip keičiasi jos apetitas. Staigus susidomėjimo maistu praradimas, ypač kartu su vangumu, sloga, skausmu ar kitais simptomais, yra signalas, kurio nereikėtų ignoruoti.