Skalbimo mašina tyliai trumpina drabužių gyvenimą: šių daiktų tikrai nereikia mesti į būgną po kiekvieno dėvėjimo

Daugelis esame įpratę vos nusivilkę drabužį automatiškai mesti jį į skalbinių krepšį. Taip paprasčiau: nereikia galvoti, ar jis dar švarus, ar jau ne, o išskalbtas rūbas visada atrodo saugesnis pasirinkimas. Tačiau per dažnas skalbimas gali išblukinti spalvas, ištempti elastinius pluoštus, susilpninti siūles ir pakeisti drabužio formą.

Tai nereiškia, kad reikėtų vaikščioti su prakaituotais ar nemaloniai kvepiančiais drabužiais. Vieno universalaus skaičiaus, po kiek dėvėjimų būtina skalbti konkretų rūbą, nėra. Viskas priklauso nuo audinio, oro, fizinio aktyvumo, to, ar drabužis lietėsi prie nuogos odos, ir net nuo to, kur jį vilkėjome.

Aš vadovaujuosi paprasta taisykle: prie kūno glaudžiai prigludusius ir prakaitą sugeriančius drabužius skalbiu dažniau, o viršutinius sluoksnius – tik tada, kai jie iš tiesų susitepa, įgauna kvapą arba praranda gaivumą.

Džinsų po vieno pasivaikščiojimo skalbti nereikia

Džinsai yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kai per dažnas skalbimas daro daugiau žalos nei naudos. Kiekvienas ciklas po truputį išplauna dažus, silpnina medvilnės pluoštą ir keičia kelnių formą. Tai ypač pastebima ant tamsių, juodų ar elastingo pluošto turinčių džinsų.

Jeigu džinsai neaptaškyti purvu, neprisigėrę dūmų ar prakaito ir nebuvo dėvėti per karščius, juos galima apsivilkti kelis kartus. Vieniems tai bus trys dėvėjimai, kitiems – septyni ar dar daugiau. Skaičiuoti iki penkių vien todėl, kad taip parašyta internete, nėra prasmės.

Nusivilkęs džinsus jų nesuglamžau ir nekišu į spintą. Pakabinu ant pakabos arba kėdės atlošo, kad audinys išsivėdintų. Nedidelę dėmę nuvalau drėgna šluoste, o skalbiu tik tada, kai atsiranda kvapas, matomas nešvarumas arba keliai ir sėdimoji dalis praranda formą.

Skalbdamas džinsus išverčiu į blogąją pusę, užtraukiu užtrauktuką, pasirenku žemesnę temperatūrą ir švelnesnį gręžimą. Karštas vanduo bei intensyvi džiovyklė spalvą ir elastinius pluoštus sendina greičiau.

Megztiniams svarbu, kas buvo po jais

Megztinį, dėvėtą ant marškinėlių ar palaidinės, dažniausiai galima vilkėti ne vieną kartą. Jis mažiau liečiasi su oda, todėl sugeria mažiau prakaito, kūno riebalų ir kosmetikos.

Vis dėlto čia daug lemia medžiaga. Vilnonį ar kašmyrinį megztinį per dažnai skalbti tikrai neverta. Dažnas mirkymas, trynimas ir netinkama temperatūra gali jį sutraukti, suvelti ar ištempti. Tokį drabužį geriau išvėdinti, atsargiai pašalinti pavienes dėmes ir skalbti tik pagal etiketėje nurodytą režimą.

Medvilniniai ir sintetiniai megztiniai paprastai atsparesni, tačiau sintetika gali greičiau prisigerti kvapo. Jeigu megztinį vilkėjau tiesiai ant nuogo kūno, buvau šiltoje patalpoje arba suprakaitavau, vien išvėdinimo gali nepakakti.

Nusivilkęs sunkų megztinį jo nekabinu ant plonos pakabos, nes pečių vietose gali susiformuoti iškilimai. Geriau jį sulankstyti ir trumpam palikti išvėdinti horizontaliai.

Baltus sportbačius jau keičia kiti batai: su džinsais jie atrodo kur kas stilingiau

Švarkai ir kostiuminės kelnės nemėgsta skalbyklės eksperimentų

Struktūriniai švarkai turi pamušalą, sutvirtinimus, petukus ir kelis skirtingus audinio sluoksnius. Įmetus tokį drabužį į skalbyklę vien todėl, kad jis kartą dėvėtas, galima sugadinti jo formą.

Tačiau patarimas visus švarkus skalbti rankomis taip pat neteisingas. Kai kurių negalima nei skalbti mašina, nei mirkyti rankomis. Pirmiausia visada reikia patikrinti priežiūros etiketę. Jeigu nurodytas tik cheminis valymas, savarankiški bandymai vonioje gali baigtis susitraukusiu pamušalu ir persikreipusiais atlapais.

Po dėvėjimo švarką pakabinu ant platesnės, pečius laikančios pakabos ir leidžiu jam išsivėdinti. Dulkes ar plaukus pašalinu drabužių šepečiu. Mažą šviežią dėmę galima valyti vietoje, tačiau prieš naudojant bet kokią priemonę verta ją išbandyti nepastebimoje vietoje.

Kostiumines kelnes taip pat dažniausiai galima dėvėti kelis kartus, jeigu jos švarios ir neprisigėrusios prakaito. Po dėvėjimo jas pakabinu už juosmens ar kelnių spaustukais, kad išsilygintų natūraliai.

Plačios kelnės nėra atskira skalbimo kategorija

Patarimas „palazzo“ kelnes skalbti tik po penkių ar dešimties dėvėjimų skamba pernelyg tiksliai. Platus kirpimas savaime nepasako, kaip dažnai rūbą reikia valyti.

Vienos tokios kelnės gali būti pasiūtos iš poliesterio, kitos – iš lino, viskozės, vilnos ar medvilnės. Vienos bus dėvimos vėsiame biure, kitos – karštą vasaros dieną mieste. Todėl svarbiau ne kelnių pavadinimas, o jų sudėtis ir reali būklė.

Jeigu kelnės liečiasi su švaria oda, nėra dėmių ir neįgavo kvapo, jas galima išvėdinti bei dėvėti dar kartą. Tačiau po ilgos dienos karštyje ar kelionės viešuoju transportu jos gali būti vertos skalbimo jau po pirmo dėvėjimo.

Klostuotas, plonas ar lengvai formą prarandantis kelnes skalbiu tik pagal etiketę. Netinkamas gręžimas gali sugadinti klostes, o per aukšta temperatūra – sutraukti audinį.

Pižama nėra švari vien todėl, kad ją vilkime lovoje

Pižamą galima dėvėti kelias naktis, ypač jeigu prieš miegą nusiprausiame, kambaryje vėsu, o audinys laisvas ir kvėpuojantis. Tačiau taisyklė „skalbkite kas tris ar keturias dienas“ tinka ne visiems.

Miegodamas žmogus prakaituoja, nuo odos ant audinio patenka riebalų, negyvų odos ląstelių ir kosmetikos likučių. Jeigu kambaryje karšta, žmogus serga, gausiai prakaituoja arba pižamą dėvi ir rytais vaikščiodamas po namus, ją reikėtų keisti dažniau.

Marškinėlius ar kitą viršutinę pižamos dalį kartais reikia skalbti greičiau nei laisvas kelnes. Vaikų pižamos taip pat dažniau susitepa maistu, gėrimais ir kitais nešvarumais.

Aš nepasitikiu vien kvapu. Jeigu pižama atrodo švari, bet buvo dėvėta kelias šiltas naktis, ją vis tiek pakeičiu. Patalynė ir miego drabužiai sugeria daugiau, nei matome plika akimi.

Liemenėlėms reikia ne kasdienio skalbimo, o poilsio

Liemenėlės dažnai neprivaloma skalbti po kiekvieno dėvėjimo, jeigu diena buvo vėsi ir neprakaitavome. Tačiau sportinę liemenėlę po treniruotės reikėtų skalbti iš karto arba bent jau gerai perskalauti, nes ji tiesiogiai sugeria prakaitą.

Kasdienę liemenėlę dažniausiai galima dėvėti kelis kartus, tačiau nepatariu tos pačios vilkėti kasdien be pertraukos. Elastiniams pluoštams naudinga bent parą „pailsėti“ ir atgauti formą. Todėl patogiau kaitalioti kelias liemenėles.

Skalbimui renkuosi rankinį būdą arba švelnią skalbyklės programą. Užsegu kabliukus ir dedu liemenėlę į tinklinį maišelį, kad jie nekabintų kitų drabužių, o kaušeliai nesideformuotų. Džiovyklės vengiu, nes karštis trumpina gumų ir elastano gyvenimą.

Liemenėlės nereikėtų gręžti susukant. Švelniai nuspaudžiu vandenį rankšluosčiu ir džiovinu natūraliai, padėjusi ar pakabinusi taip, kad neišsitampytų petnešėlės.

Paltai, striukės ir švarkeliai skalbiami tada, kai tikrai reikia

Viršutiniai drabužiai dažniausiai nesiliečia su nuoga oda, todėl po kiekvieno dėvėjimo jų skalbti nereikia. Daugeliu atvejų pakanka išvėdinti, nuvalyti dulkes, purvo purslus ar konkrečią dėmę.

Tačiau „striukė“ gali reikšti visiškai skirtingus daiktus. Lengvą sintetinį švarkelį galbūt galima skalbti mašinoje, pūkinę striukę reikia džiovinti ypatingai atsargiai, o vilnonį paltą dažnai geriausia patikėti valyklai.

Prieš skalbdamas visada užsegu užtrauktukus, ištuštinu kišenes, nuimu diržus ar kailio apvadus, jeigu tai leidžia konstrukcija. Jeigu gamintojas nurodo specialų režimą, jo neignoruoju vien todėl, kad internete kažkas patarė „išskalbti rankomis“.

Viršutinius drabužius taip pat verta išvalyti prieš ilgesnį sezoninį laikymą. Paliktos dėmės per kelis mėnesius gali įsigerti, o maisto ar kūno riebalų likučiai vilioja kandis.

Garai suteikia gaivumo, bet drabužio neišskalbia

Garintuvas gali atpalaiduoti raukšles, sumažinti kai kuriuos kvapus ir padėti drabužiui atrodyti tvarkingiau. Tačiau garai neišplauna prakaito, odos riebalų, dulkių ar dėmių. Todėl jie tinka kaip tarpinė priežiūra, bet ne kaip nuolatinis skalbimo pakaitalas.

Be to, ne visi audiniai mėgsta karštą garą. Kai kurios sintetinės, laminuotos, vaškuotos ar ypatingos apdailos medžiagos gali būti pažeistos. Vėl svarbi etiketė ir atsargus bandymas mažoje, nepastebimoje vietoje.

Drabužių purškikliai taip pat dažniausiai tik užmaskuoja kvapą. Jeigu marškiniai prisigėrę prakaito, užpurkštas aromatas sukuria ne švarą, o prakaito ir kvepalų duetą, kurio niekas neprašė.

Saulė ne visada yra geriausia drabužių draugė

Išvėdinti drabužius lauke naudinga, tačiau jų nereikėtų ilgam palikti kaitrioje tiesioginėje saulėje. Ultravioletiniai spinduliai gali blukinti tamsias bei ryškias spalvas ir silpninti kai kuriuos pluoštus.

Spalvotus drabužius džiovinu išverstus į blogąją pusę, o jautresnius audinius – pavėsyje. Baltiems medvilniniams daiktams saulė kartais padeda išlaikyti šviesumą, tačiau net ir jų nereikia savaitę laikyti balkone.

Jeigu drabužis tik trumpai dėvėtas, pakanka jį pakabinti gerai vėdinamoje patalpoje. Į spintą nededu dar drėgno nuo prakaito ar lietaus rūbo, nes uždaroje erdvėje kvapas tik sustiprės.

Šių drabužių po kiekvieno dėvėjimo taupyti nereikėtų

Kojines, apatines kelnaites ir glaudžiai prie kūno prigludusius apatinius marškinėlius skalbiu po kiekvieno dėvėjimo. Tas pats galioja sportinei aprangai po treniruotės, ypač jeigu ji drėgna nuo prakaito.

Marškinėliai, plonos palaidinės ir marškiniai taip pat dažnai reikalauja skalbimo po vienos dienos, nes liečiasi su pažastimis, kaklu ir nugara. Per karščius net trumpai dėvėtas drabužis gali būti jau nebetinkamas antram kartui.

Drabužius reikėtų skalbti iš karto ir tada, kai jie buvo sutepti maistu, kūno skysčiais, purvu, cheminėmis medžiagomis ar dėvėti sergant. Čia bandyti pratęsti laiką iki kito skalbimo nėra nei praktiška, nei higieniška.

Patikimiausias matas – ne dėvėjimų skaičius

Neskaičiuoju kiekvieno džinsų ar megztinio apsivilkimo brūkšneliais kalendoriuje. Kaskart įvertinu tris dalykus: ar drabužis liečiasi su oda, ar prakaitavau ir ar yra kvapo arba nešvarumų.

Jeigu atsakymas ramina, drabužį išvėdinu ir dedu atskirai nuo visiškai švarių rūbų, kad žinočiau, jog jis jau dėvėtas. Jeigu kyla abejonių, skalbiu pagal etiketę, nepasirinkdamas karštesnės ar ilgesnės programos nei būtina.

Mažiau skalbti nereiškia atsisakyti švaros. Tai reiškia neplauti drabužio vien iš įpročio, kai jam pakaktų išvėdinimo, šepečio ar vienos dėmės išvalymo.

Kartais geriausia dovana mėgstamam megztiniui yra ne dar vienas kvapnaus skalbiklio kamštelis, o ramus vakaras ant kėdės atlošo, toliau nuo skalbyklės būgno.