Rusijoje eilės prie degalinių staiga sutrumpėjo: krizė nedingo – pasikeitė vienas svarbus Ukrainos taikinys

Dar visai neseniai kai kuriuose Rusijos regionuose vairuotojai prie degalinių laukdavo ne kelias minutes, o ištisas valandas. Vietomis buvo ribojamas vienam automobiliui parduodamo benzino kiekis, o socialiniuose tinkluose plito vaizdai su ilgomis automobilių kolonomis. Dabar padėtis dalyje šalies atrodo visai kitaip – eilės trumpėja, degalų pardavimo limitai didinami, o arčiau Maskvos kai kur jų beveik nebeliko.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Rusijai pavyko visiškai suvaldyti degalų krizę. Tačiau publikacijoje pateikiami duomenys rodo sudėtingesnį vaizdą. Problema neišnyko – sumažėjo spaudimas daliai naftos perdirbimo ir degalų paskirstymo infrastruktūros, nes Ukraina daugiau dėmesio pradėjo skirti kitam taikiniui: Rusijos „šešėlinio laivyno“ tanklaiviams.

Tuo pat metu Rusija padidino degalų importą iš Baltarusijos ir pradėjo palaipsniui švelninti pardavimo ribojimus. Tai padėjo sumažinti eiles, tačiau gyventojai vis dar skundžiasi aukštesnėmis kainomis ir prastesne kai kurių degalų kokybe. O Rusijos naftos perdirbimo rodikliai, nepaisant ramesnio vaizdo degalinėse, išlieka itin žemi.

Degalinių eilės buvo matomiausias krizės ženklas

Didžiausias nepasitenkinimas kilo tuomet, kai Ukrainos smūgiai pradėjo trikdyti Rusijos naftos perdirbimo gamyklų ir degalų skirstymo infrastruktūros darbą. Sutrikus gamybai bei tiekimui, kai kuriuose regionuose prie degalinių nusidriekė milžiniškos eilės.

Publikacijoje teigiama, kad atskirais atvejais vairuotojams tekdavo laukti net iki 30 valandų. Net jei tokios situacijos nebuvo vienodos visoje šalyje, jos tapo labai matomu įrodymu, kad karas palietė ne tik frontą ar valstybės biudžetą, bet ir kasdienį Rusijos gyventojų gyvenimą.

Benzino trūkumas ypač greitai pajuntamas regionuose, kuriuose žmonės priklausomi nuo nuosavo transporto, o atstumai tarp miestų ir gyvenviečių dideli. Degalų stygius paveikia ne tik privačius vairuotojus, bet ir prekių pristatymą, žemės ūkį, viešąjį transportą bei smulkųjį verslą.

Todėl ilgos eilės prie degalinių tapo politiškai jautriu reiškiniu. Publikacijoje minima, kad atakų poveikis galėjo atsispindėti ir Rusijos valdžios vertinimuose, tačiau konkrečių apklausų metodika ar pirminiai duomenys pateiktame tekste nenurodomi. Vis dėlto akivaizdu, kad kasdieniai ribojimai visuomenėje pastebimi daug greičiau nei abstraktūs ekonomikos rodikliai.

Ukraina dalį dėmesio perkėlė į „šešėlinį laivyną“

Publikacijoje cituojamas aiškinimas, kad degalų krizė pradėjo slūgti Ukrainai pakeitus dalį prioritetinių taikinių. Anksčiau didelis dėmesys buvo skiriamas Rusijos naftos perdirbimo gamykloms ir infrastruktūrai, nuo kurios priklauso benzino bei dyzelino tiekimas šalies viduje.

Dabar daugiau dėmesio esą skiriama vadinamajam Rusijos „šešėliniam laivynui“. Taip vadinami tanklaiviai, naudojami rusiškai naftai gabenti apeinant sankcijų ribojimus, kainų lubas ar kitus tarptautinės prekybos apribojimus.

Šis taikinių pokytis Rusijai galėjo suteikti laiko iš dalies atkurti degalų tiekimą vidaus rinkoje. Jei naftos perdirbimo gamyklos ir jų logistika patiria mažiau tiesioginio spaudimo, daugiau pagamintų degalų galima nukreipti į degalines, o ne skirstyti tarp vis labiau trūkstamų regionų.

Tačiau Ukrainai toks pokytis gali turėti kitą tikslą. Smūgiai ar spaudimas „šešėliniam laivynui“ nukreipti ne tiek į trumpalaikį benzino trūkumą Rusijos miestuose, kiek į pajamas, kurias Maskva gauna parduodama naftą užsienyje. Tai reiškia, kad poveikis tampa mažiau matomas degalinių eilėse, tačiau gali būti svarbesnis Rusijos eksporto galimybėms ir karo finansavimui.

Todėl sumažėjusios eilės dar nereiškia, kad Ukrainos veiksmai tapo neveiksmingi. Pasikeitė jų kryptis: nuo tiesioginio spaudimo vidaus degalų rinkai pereinama prie bandymo trikdyti naftos eksportą ir logistiką jūroje.

Padėjo Baltarusija, bet kainos ir kokybė kelia klausimų

Kitas svarbus veiksnys – didesnis degalų importas iš Baltarusijos. Rusija pati yra viena didžiausių naftos išgavėjų pasaulyje, tačiau žalia nafta ir paruoštas benzinas nėra tas pats produktas. Jei naftos perdirbimo gamyklų pajėgumai sumažėja, šalis gali turėti daug žaliavos, bet patirti benzino ar dyzelino trūkumą konkrečiuose regionuose.

Papildomas importas leidžia greičiau užpildyti tiekimo spragas. Kartu keliuose regionuose buvo pradėtos didinti benzino kvotos vienam automobiliui. Tai sumažino paniką ir poreikį vairuotojams vykti į degalines vos pasklidus žiniai apie naują siuntą.

Vis dėlto publikacijoje nurodoma, kad gyventojai pastebi dvi problemas: degalai pabrango, o jų kokybė kai kur vertinama prasčiau. Tai gali reikšti, kad tiekimas buvo atkurtas negrįžus prie ankstesnių sąlygų, o pasitelkus brangesnius ar kitokios sudėties produktus.

Trumpesnė eilė todėl ne visada reiškia visišką rinkos normalizavimą. Vairuotojas gali greičiau pripildyti baką, tačiau už tą patį kiekį mokėti daugiau. Be to, jeigu degalų kokybė iš tiesų svyruoja, tai ilgainiui gali kelti papildomų problemų transporto priemonėms ir verslams.

Padėtis taip pat nevienoda visoje Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje. Publikacijoje pabrėžiama, kad Kryme ir kitose okupuotose Ukrainos teritorijose degalų pristatymo problemos išlieka. Ten tiekimą apsunkina ilgesni logistikos maršrutai, riboti transporto koridoriai ir infrastruktūros pažeidžiamumas.

Už ramesnių degalinių slepiasi itin žemas perdirbimo lygis

Svarbiausias skaičius pateiktame tekste susijęs ne su eilėmis, o su bendru Rusijos naftos perdirbimu. Prognozuojama, kad liepą jis gali siekti vidutiniškai apie 3,511 mln. barelių per dieną.

Publikacijoje teigiama, kad tai būtų žemiausias rodiklis nuo 2002 metų gegužės. Jei šis vertinimas tikslus, jis rodo, kad Rusijos naftos pramonės padėtis išlieka sudėtinga net ir tada, kai eilės prie dalies degalinių sutrumpėjo.

Naftos perdirbimo apimtis parodo, kiek žalios naftos paverčiama benzinu, dyzelinu, aviaciniais degalais ir kitais produktais. Sumažėjęs perdirbimas gali riboti vidaus pasiūlą, mažinti eksportuojamų produktų kiekį ir versti valdžią rinktis, kam suteikti pirmenybę.

Rusija gali mažinti eksportą, naudoti rezervus, importuoti daugiau degalų arba administracinėmis priemonėmis kontroliuoti pardavimą. Tokie veiksmai kurį laiką padeda išvengti tuščių degalinių, tačiau nepašalina pagrindinės problemos – sumažėjusių perdirbimo pajėgumų.

Todėl dabartinė padėtis labiau primena laikiną stabilizavimą nei visišką krizės pabaigą. Matomiausias jos simptomas – dešimčių valandų eilės – dalyje regionų susilpnėjo, bet pati sistema vis dar veikia gerokai mažesniu pajėgumu.

Rusijos vairuotojams šiandien gali tekti laukti valandą, o ne visą parą. Tačiau už šio pagerėjimo slypi papildomas importas, didesnės kainos, nevienoda degalų kokybė ir naftos perdirbimo rodiklis, kurio šalis nematė daugiau nei du dešimtmečius.

Degalų krizė todėl ne tiek baigėsi, kiek pakeitė formą. Eilės tapo trumpesnės, tačiau spaudimas Rusijos naftos sektoriui persikėlė iš degalinių aikštelių į perdirbimo gamyklas, logistiką ir tanklaivius, kuriais Maskva bando išlaikyti naftos eksporto pajamas.