Miestai sodina vis daugiau medžių, bet per karščius vis tiek kaista: mokslininkai nustatė, ko trūksta

Miestuose daugėja parkų, medžių alėjų ir žaliųjų stogų, tačiau per stipresnę karščio bangą temperatūra gatvėse vis tiek gali tapti sunkiai pakeliama. Atrodytų, kad pakanka pasodinti daugiau medžių ir palikti daugiau žaliosios erdvės, tačiau naujas Australijos mokslininkų tyrimas parodė, jog vien augmenijos miestui atvėsinti neužtenka.

Svarbu ne tik tai, kiek mieste yra parkų, bet ir kur jie įrengti, kokie pastatai juos supa bei ar vėsesnis oras gali pasklisti į aplinkines gatves. Net didelis parkas gali veikti tarsi uždara vėsi sala, jeigu aplink jį stovi tankiai sustatyti pastatai, blokuojantys oro judėjimą.

Mokslininkai pabrėžia, kad miestų planavime reikia vertinti visą sistemą: parkus, gatves, pastatų aukštį, medžių išdėstymą, šešėlį ir naktinę oro cirkuliaciją. Priešingu atveju žalioji erdvė gali padėti tik joje esantiems žmonėms, tačiau beveik neatvėsinti gretimų kvartalų.

Parkas gali būti vėsus, o šalia esanti gatvė – vis tiek įkaitusi

Viktorijos universiteto mokslininkai tyrė Melburno centrinius sodus per itin karštą dieną, kai oro temperatūra pasiekė 42 laipsnius. Jie stebėjo, kaip žalioji zona veikia aplinką skirtingu paros metu ir kaip jos vėsinimo poveikį keičia aplink stovintys pastatai.

Tyrimas patvirtino tai, ką karštą dieną jaučia daugelis žmonių: po medžiais ir parke būna gerokai maloniau nei atviroje, saulės įkaitintoje gatvėje. Medžių lajos sulaiko tiesioginius saulės spindulius, o augalai garindami vandenį papildomai vėsina orą.

Tačiau šis poveikis ne visada pasklinda toliau už parko ribų. Jeigu žalioji erdvė apsupta aukštų ir tankiai sustatytų pastatų, vėsesnis oras gali likti tarsi užrakintas jos viduje. Už kelių dešimčių metrų esanti gatvė tuo metu ir toliau kaista nuo asfalto, automobilių, stiklinių fasadų ir įkaitusių sienų.

Būtent todėl vien žemėlapyje pažymėtas žalias plotas dar nereiškia, kad visas rajonas bus atsparesnis karščiui. Parkas gali būti gerai įrengtas poilsiui, tačiau netinkamai sujungtas su aplinkinėmis gatvėmis ir pastatais.

Mokslininkų teigimu, parkų vėsinimo nauda priklauso nuo jų dydžio, formos, augmenijos tankumo, vyraujančio vėjo krypties ir aplinkinio užstatymo. Kai šie veiksniai ignoruojami, dalis žaliosios erdvės potencialo paprasčiausiai prarandama.

Dieną svarbiausias šešėlis, o naktį – galimybė miestui išleisti šilumą

Karščio metu miestas susiduria su dviem skirtingomis problemomis. Dieną paviršius kaitina tiesioginė saulė, todėl žmonėms labiausiai reikia šešėlio. Naktį svarbiausia tampa tai, ar per dieną sukaupta šiluma gali pasišalinti.

Medžiai dieną atlieka labai svarbų vaidmenį. Jie apsaugo šaligatvius, suoliukus ir pastatų fasadus nuo tiesioginių spindulių. Pavėsyje žmogaus jaučiama temperatūra gali būti gerokai mažesnė, net jeigu oficiali oro temperatūra lieka tokia pati.

Tačiau naktį miesto vėsinimas priklauso nuo oro judėjimo. Įkaitę pastatai, asfaltas ir betoninės aikštės dar ilgai skleidžia per dieną sukauptą šilumą. Jeigu gatvės siauros, pastatai aukšti, o oras beveik nejuda, miesto centras gali išlikti karštas iki pat ryto.

Tokia padėtis ypač pavojinga per kelias dienas trunkančias karščio bangas. Jeigu miestas nespėja atvėsti naktį, kitą dieną jis pradeda kaisti nuo jau aukštesnės pradinės temperatūros. Karštis kaupiasi, o didžiausia apkrova tenka vyresniems žmonėms, mažiems vaikams, sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis bei žmonėms, gyvenantiems viršutiniuose daugiabučių aukštuose.

Todėl mokslininkai siūlo į parkus žiūrėti ne tik kaip į žalias salas, bet ir kaip į miesto vėdinimo sistemos dalį. Tam reikia palikti atvirų krypčių, kuriomis vėsesnis oras galėtų judėti į aplinkinius kvartalus.

Daugėja parkų

Miesto centre ir priemiestyje parkai turėtų būti planuojami skirtingai

Tankiai užstatytame miesto centre žalioji erdvė susiduria su visai kitomis sąlygomis nei priemiestyje. Aukšti pastatai gali suteikti papildomo šešėlio, tačiau tuo pat metu jie riboja oro judėjimą ir sulaiko šilumą tarp fasadų.

Tokiose vietose svarbu ne tik pasodinti medžių, bet ir išlaikyti oro cirkuliaciją. Parko pakraščiai neturėtų būti visiškai uždaryti tankiais pastatais ar kitomis kliūtimis. Reikia numatyti kryptis, kuriomis vėsesnis oras galėtų pasiekti aikštes, pėsčiųjų zonas ir gyvenamąsias gatves.

Mažaaukščiuose rajonuose situacija kitokia. Čia oras paprastai juda laisviau, tačiau vienas nedidelis parkas gali būti per toli nuo didžiosios dalies gyventojų. Todėl daugiau naudos duoda tarpusavyje sujungtas žaliųjų erdvių tinklas: gatvių medžiai, mažesni skverai, apželdinti kiemai ir nenutrūkstantys pavėsio ruožai.

Tai ypač aktualu ir Lietuvos miestams. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose parkų netrūksta, tačiau karštomis dienomis kai kurios centrinės gatvės, aikštės ir naujų daugiabučių kvartalai vis tiek smarkiai įkaista. Viena priežasčių – dideli tamsaus asfalto ir trinkelių plotai, nepakankamai suaugę medžiai bei menkas pavėsis ten, kur žmonės juda dažniausiai.

Naujai pasodintas medis taip pat nepradeda vėsinti miesto visu pajėgumu iš karto. Kol jo laja užauga, gali praeiti ne vieni metai. Todėl planuojant naujus kvartalus svarbu išsaugoti brandžius medžius ir žaliąsias zonas, o ne pirmiausia viską iškirsti ir vėliau bandyti kompensuoti mažais sodinukais.

Karštį kaupia ne tik asfaltas

Kalbant apie miestų perkaitimą dažniausiai minimas asfaltas, tačiau svarbūs ir kiti paviršiai. Tamsūs stogai, betoninės sienos, metalinės konstrukcijos ir dideli stikliniai fasadai sugeria arba atspindi saulės energiją į aplinką.

Kai kuriose gatvėse stikliniai pastatai gali nukreipti saulės spindulius į šaligatvius ar kitus fasadus, dar labiau padidindami vietinį karštį. Tuo metu oro kondicionieriai, vėsindami patalpas, šilumą išmeta į lauką. Taip susidaro uždaras ratas: kuo karščiau lauke, tuo daugiau naudojami kondicionieriai, o jų išskiriama šiluma dar labiau kaitina tankiai užstatytas gatves.

Miestų temperatūrą galima mažinti naudojant šviesesnius, mažiau saulės energijos sugeriančius paviršius, žaliuosius stogus, vandeniui laidžias dangas ir tinkamai išdėstytas pavėsines. Tačiau ir šios priemonės veikia geriausiai tada, kai derinamos tarpusavyje.

Pavyzdžiui, šviesi aikštės danga gali mažiau įkaisti, tačiau be medžių ar kitų pavėsio šaltinių žmogui joje vis tiek bus nepatogu. Tankiai susodinti medžiai suteiks šešėlį, bet netinkamai išdėstyti gali trukdyti oro cirkuliacijai. Todėl vieno universalaus sprendimo nėra.

Ateities miestas turės veikti kaip viena vėsinimo sistema

Mokslininkų išvada paprasta: miestams reikia ne tik daugiau žalumos, bet ir geriau suplanuoto jos ryšio su pastatais bei gatvėmis. Parkai, medžių alėjos, atviri kiemai ir vėdinimo koridoriai turėtų sudaryti bendrą tinklą.

Toks planavimas leistų dieną sukurti daugiau pavėsio, o naktį padėtų miestui greičiau išleisti sukauptą šilumą. Tai ypač svarbu tankiai gyvenamuose rajonuose, kur žmonės neturi galimybės išvykti iš miesto ar naudotis oro kondicionieriais.

Praktikoje tai gali reikšti siauresnių važiuojamųjų dalių apželdinimą, automobilių stovėjimo aikštelių mažinimą, daugiau medžių prie viešojo transporto stotelių ir atvirų oro judėjimo kelių tarp parkų bei gyvenamųjų kvartalų.

Svarbu ir tai, kur žaluma kuriama. Didelis parkas miesto pakraštyje nepakeis šešėlio prie mokyklos, ligoninės, daugiabučio ar autobusų stotelės. Karščio poveikį labiausiai sumažina ne vien įspūdingi projektai, o žaluma ten, kur žmonės kasdien eina, laukia ir gyvena.

Todėl miestų ateitis priklausys ne nuo to, kiek naujų parkų bus pažymėta planuose. Tikrasis rezultatas pasimatys tada, kai žaliosios erdvės pradės vėsinti ne tik savo teritoriją, bet ir aplinkines gatves, namus bei viešąsias erdves.

Vien medžių pasodinti neužtenka. Reikia sukurti miestą, kuriame oras galėtų judėti, pavėsis būtų ten, kur jo labiausiai reikia, o per dieną sukaupta šiluma naktį neužstrigtų tarp pastatų.