Vapsvų šią vasarą pastebimai mažiau, o mokslininkai ragina sunerimti

Vasaros pabaigoje įprastai užtenka lauke atidaryti limonado butelį ar ant stalo padėti persiką, ir netrukus aplink ima sukti vapsvos. Šiemet daug kas pastebi kitokį vaizdą: terasa rami, prie šiukšliadėžės nesibūriuoja dryžuoti vabzdžiai, o į uogienės indelį niekas nebandė įlįsti pirmas.

Iš pradžių tai skamba kaip gera žinia. Mažiau baimės vaikams, mažiau įtampos alergiškiems žmonėms, mažiau nervingo rankų mosavimo per pietus kieme. Tačiau vapsvų tyla nėra vien vasaros patogumas – ji gali reikšti, kad gamtoje pasikeitė daugiau, nei matome prie savo stalo.

Vapsvos retai sulaukia šilto žodžio. Jos gelia, lenda į maistą ir gali sugadinti ramų pasisėdėjimą sode. Vis dėlto šie vabzdžiai yra ne vien įkyrūs vasaros svečiai: jie medžioja kitus vabzdžius, dalyvauja natūraliuose gamtos procesuose ir patys tampa maistu paukščiams bei kitiems gyvūnams.

Ramus kiemas nebūtinai reiškia gerą vasarą

Vapsvų kiekis kiekvienais metais gali skirtis labai smarkiai. Jį veikia pavasario orai, šalnos, ilgai trunkantys lietūs, sausra, maisto gausa ir tai, ar peržiemojo motinėlės. Vienas vėsesnis bei drėgnesnis laikotarpis tuo metu, kai kuriamos pirmosios kolonijos, gali lemti, kad vasaros pabaigoje jų bus gerokai mažiau.

Tačiau žmonės dažniausiai pastebi ne ankstyvą gamtos pokytį, o jo pasekmę. Vapsvos labiausiai krinta į akis tada, kai vasaros antroje pusėje ieško saldaus maisto ir baltymų lervoms. Jei jų mažiau prie vaisių, kavinių terasų ar sodybų, tai nebūtinai rodo visišką jų išnykimą, bet signalizuoja, kad įprastas vasaros ritmas gali būti pakitęs.

Nerimą kelia ne vienas tylus kiemas, o pasikartojantis vabzdžių mažėjimo vaizdas. Kai rečiau matome vapsvas, bites, drugelius ar kitus smulkius skraidančius gyvius, netenkame ne tik nepatogumo, bet ir dalies gyvos aplinkos, prie kurios buvome pripratę. Gamtoje tokie maži gyvūnai dažnai atlieka darbą, kurio nepastebime, kol jo ima trūkti.

Vapsvų šią vasarą pastebimai mažiau, o mokslininkai ragina sunerimtiNuotrauka: Pixabay / Ralphs_Fotos

Vapsva prie sulčių erzina, bet ji dirba savo darbą

Vapsvos yra plėšrūnės. Daug rūšių gaudo vikšrus, muses, amarus ir kitus vabzdžius, todėl prisideda prie natūralios jų gausos kontrolės soduose, daržuose ir miškuose. Jos nėra tokios mėgstamos kaip bitės, tačiau vien dėl nemalonaus susidūrimo prie stalo jų vaidmuo netampa mažiau svarbus.

Šį skirtumą gerai jaučia tie, kurie augina vaismedžius ar daržoves. Vienam žmogui vapsva atrodo tik įkyri viešnia prie pietų, kitam ji gali būti vienas iš vabzdžių, medžiojančių augalams kenkiančias rūšis. Gamta neveikia pagal mūsų simpatijas: joje ir gražus drugelis, ir nemaloniai zvimbianti vapsva gali būti tos pačios sistemos dalis.

Mažiau vapsvų skirtingai paliečia ir žmones. Šeimai su mažais vaikais tai gali reikšti ramesnį pikniką, o alergiškam žmogui – mažiau baimės einant basomis per žolę. Kita vertus, sodininkui ar gamtą stebinčiam žmogui toks pokytis kelia klausimą, kiek kitų vabzdžių taip pat liko nepastebimai mažiau.

Svarbu nepulti daryti vienos išvados iš vienos vasaros. Vabzdžių gyvenimą stipriai koreguoja oras, todėl vienų metų vaizdas dar nėra galutinis nuosprendis. Bet jeigu tas pats kartojasi ne vienoje vietoje ir ne vieną sezoną, tai jau verta laikyti ne smulkiu nepatogumo išnykimu, o ženklu atidžiau pažvelgti į aplinką.

Mažiau nuodų ir daugiau vietos gyvybei

Žmogus vienas pats negali nuspręsti, kiek vapsvų bus kitą vasarą, bet gali bent jau neprisidėti prie bereikalingo jų nykimo. Lizdas prie įėjimo, vaikų žaidimų vietos ar namo palėpėje iš tiesų gali kelti pavojų, ypač jei šeimoje yra alergiškų žmonių. Tokiais atvejais saugumas svarbiausias, tačiau kiekvienas pavienis vabzdys sode ar toliau nuo namų nėra priežastis purkšti viską iš eilės.

Soduose ir kiemuose dažnai veikia paprastesni sprendimai nei plataus poveikio chemija: uždengtas maistas, uždaromos šiukšliadėžės, surenkami nukritę pernokę vaisiai, ramus elgesys prie vabzdžio. Vapsvos dažnai suaktyvėja, kai žmogus jas bando vaikyti staigiais judesiais. Tai nereiškia, kad reikia rizikuoti – tik kad panika paprastai problemos neišsprendžia.

Daug kas priklauso ir nuo to, kaip atrodo mūsų aplinka. Vien trumpai nupjauta veja, betonuotas kiemas ir augalai be žiedų žmogui gali atrodyti tvarkingi, tačiau vabzdžiams juose beveik nėra nei maisto, nei slėptuvių. Įvairesni augalai, mažiau bereikalingo purškimo ir palikta gyvesnė sodo dalis padeda ne vien vapsvoms, bet visai smulkių gyvūnų bendrijai.

Vapsvos nebuvimas prie limonado gali pasirodyti kaip mažas vasaros laimėjimas. Tačiau kai iš kiemų dingsta vis daugiau gyvybės, tyla ilgainiui tampa ne patogumu, o klausimu, į kurį nereikėtų numoti ranka. Gamta nėra maloni tik tada, kai joje nėra nieko, kas zvimbia – ji gyva tada, kai joje dar yra kam zvimbti.