Ar pastebėjote, kad žmonės vis dažniau kalba telefonu per garsiakalbį? Nebijokite jų sugėdinti

Pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save stebint tą patį vaizdą. Žmogus eina gatve, laukia eilėje prie kasos, sėdi autobuse ar stovi prie perėjos, o telefoną laiko ne prie ausies, kaip anksčiau, bet priešais veidą. Ekranas į viršų, mikrofonas prie burnos, pašnekovo balsas girdisi visiems aplinkui.

Iš pradžių toks įprotis atrodo keistas. Norisi paklausti: kodėl negalima tiesiog normaliai pridėti telefono prie ausies? Juk taip kalbėjome metų metus. Bet kuo dažniau tai matau, tuo aiškiau darosi, kad čia ne vien pavienis nepatogus žmogaus įprotis. Keičiasi pats būdas, kaip žmonės naudojasi telefonu.

Anksčiau skambutis buvo privatus dalykas. Telefonas prie ausies, balsas tyliau, pokalbis tarsi tik tarp dviejų žmonių. Dabar vis daugiau pokalbių atrodo kitaip – tarsi žmogus ne kalbėtų telefonu, o įrašinėtų balso žinutę arba dalyvautų trumpame vaizdo skambutyje be vaizdo. Ir nors aplinkiniams tai ne visada malonu, paaiškinimų, kodėl šis įprotis plinta, yra daugiau nei vienas.

Telefonas pasikeitė, o kartu pasikeitė ir mūsų rankos judesys

Šiuolaikinis telefonas jau seniai nebėra tik daiktas skambinti. Juo filmuojame, rašome žinutes, klausomės balso įrašų, žiūrime vaizdo skambučius, tikriname žemėlapį, banko programėlę, nuolaidų korteles ir darbo susirašinėjimus. Todėl natūralu, kad pats telefono laikymo būdas pasikeitė.

Kai žmogus siunčia balso žinutę per „Messenger“, „WhatsApp“ ar kitą programėlę, jis paprastai nelaiko telefono prie ausies. Jis laiko jį priešais save ir kalba į apačioje esantį mikrofoną. Lygiai taip pat daroma vaizdo skambučių metu. Telefonas būna akių lygyje arba šiek tiek žemiau, o ne prispaustas prie skruosto.

Po kurio laiko šis judesys tampa automatinis. Žmogus gauna įprastą skambutį ir vietoj seno įpročio pridėti telefoną prie ausies tiesiog pasilieka jį rankoje priešais veidą. Atrodo smulkmena, bet būtent iš tokių smulkmenų ir gimsta nauji kasdieniai įpročiai.

Yra ir techninė pusė. Daugelyje telefonų pagrindinis mikrofonas yra apačioje, todėl kai kuriems atrodo, kad laikant telefoną arčiau burnos pašnekovas geriau girdės balsą. Ne visada tai iš tikrųjų pagerina ryšio kokybę, bet pats pojūtis žmogui aiškus: kalbu tiesiai į mikrofoną, vadinasi, mane turi girdėti geriau.

Kai kuriems taip tiesiog patogiau

Kitas dalykas – paprastas patogumas. Laikyti telefoną prie ausies nėra taip patogu, kaip atrodo iš įpročio. Ilgesnio pokalbio metu pavargsta ranka, telefonas įkaista, ekranas liečiasi prie veido, o kartais dar ir netyčia prispaudžiami mygtukai.

Ne vienas yra patyręs situaciją, kai kalbant telefonas staiga nutildo mikrofoną, įjungia kitą funkciją ar net nutraukia pokalbį, nes artumo jutiklis suveikė ne taip, kaip turėjo. Tokiu atveju žmogus pradeda telefoną laikyti toliau nuo veido. Vieną kartą, kitą kartą, ir galiausiai tai tampa įpročiu.

Ypač tai pastebima tarp jaunesnių žmonių. Jiems telefonas yra ne „ragelis“, o ekranas. Jie nuo mažens priprato bendrauti ne tik balsu, bet ir vaizdu, žinutėmis, reakcijomis, trumpais garso įrašais. Todėl telefono prispaudimas prie ausies jiems nebėra toks savaime suprantamas, kaip vyresnei kartai.

Man atrodo, kad čia slypi labai paprastas skirtumas. Vieniems telefonas pirmiausia yra skambinimo įrenginys. Kitiems jis yra mažas ekranas rankoje, per kurį vyksta visas bendravimas. Kai telefonas suvokiamas kaip ekranas, natūralu, kad jis lieka priešais akis net ir kalbant.

Ar pastebėjote, kad žmonės vis dažniau kalba telefonu per garsiakalbį?Nuotrauka: Gemini

Garsiakalbis leidžia daryti kelis darbus vienu metu

Dar viena priežastis – žmonės nebenori skambučio metu tiesiog stovėti ir kalbėti. Skambutis dabar dažnai vyksta pakeliui: einant į parduotuvę, gaminant vakarienę, tvarkantis namuose, vairuojant stovėjimo aikštelėje, ieškant dokumento ar tikrinant kalendorių.

Kai telefonas neprispaustas prie ausies, juo galima tuo pačiu metu naudotis. Galima pažiūrėti adresą, patikrinti žinutę, atsidaryti banko programėlę, pasižymėti laiką kalendoriuje ar net palyginti kainą internete. Skambutis tampa ne atskiru veiksmu, o dar viena užduotimi tarp kitų.

Lietuvoje tai labai matosi kasdienėse situacijose. Žmogus eina per prekybos centrą ir telefonu klausia, kokio pieno paimti. Mama skambina vaikui ir kartu krauna prekes į maišelį. Darbuotojas kalba su kolega ir tuo pačiu tikrina el. paštą. Atrodo, kad pokalbis vyksta ne specialiai jam skirtu laiku, o įspraustas tarp kitų reikalų.

Būtent todėl garsiakalbis tampa patogus. Jis išlaisvina ranką, akis ir leidžia pokalbio metu nesustoti. Tai nebūtinai reiškia, kad žmogus mažiau gerbia pašnekovą. Dažnai tai tiesiog bandymas suspėti daugiau, nors kartais dėl to nukenčia pats pokalbio dėmesys.

Balsas kambaryje sukuria keistą artumo jausmą

Yra ir dar viena, mažiau pastebima priežastis. Kai pašnekovo balsas sklinda per garsiakalbį, jis skamba ne tiesiai ausyje, o erdvėje aplink žmogų. Tarsi tas žmogus būtų šalia kambaryje, virtuvėje ar automobilyje.

Tai ypač jaučiasi namuose. Vienas žmogus gamina valgyti, kitas kalba per garsiakalbį, o pašnekovo balsas sklinda iš telefono ant stalo. Pokalbis tampa panašesnis į buvimą kartu, o ne į uždarą skambutį. Kai kam tai suteikia daugiau jaukumo ir mažina vienišumo jausmą.

Gal todėl žmonės taip dažnai kalba per garsiakalbį namuose, o vėliau tą patį įprotį atsineša į viešas vietas. Tai, kas virtuvėje ar automobilyje atrodo visiškai normalu, autobuse ar laukiamajame jau gali erzinti kitus. Bet pats žmogus ne visada perjungia režimą galvoje. Jam atrodo, kad jis tiesiog kalba telefonu taip, kaip įprato.

Čia ir atsiranda konfliktas. Vienam tai patogus ir natūralus bendravimo būdas. Kitam – priverstinis dalyvavimas svetimame pokalbyje.

Aplinkiniams tai ne visada atrodo nekaltas įprotis

Didžiausia problema prasideda viešose vietose. Kai žmogus kalba per garsiakalbį autobuse, poliklinikos koridoriuje, kavinėje ar parduotuvės eilėje, aplinkiniai ne savo noru tampa pokalbio klausytojais. Jie girdi ne tik kalbantį žmogų, bet ir pašnekovo balsą.

Tai vargina labiau, nei gali pasirodyti. Svetimas pokalbis blaško, nes smegenys automatiškai bando sekti girdimą informaciją. Net jei nenori klausytis, vis tiek pagauni žodžius, intonacijas, detales, vardus ar problemas. Kartais tai būna buitiniai dalykai, kartais – labai asmeniški reikalai.

Todėl daugeliui toks elgesys atrodo nemandagus. Ne todėl, kad žmogus apskritai kalba telefonu, o todėl, kad jis savo pokalbį padaro bendros erdvės dalimi. Vienas dalykas tyliai pasakyti kelis sakinius, visai kitas – leisti visam autobusui klausytis, ką atsakė žmogus kitame ragelio gale.

Ypač nemalonu, kai pokalbis garsus, ilgas arba vyksta vietoje, kur žmonės ir taip pavargę: ryte autobuse, vakare po darbo, eilėje pas gydytoją ar mažoje uždaroje patalpoje. Tada net paprastas skambutis gali tapti mažyčiu kasdieniu dirgikliu.

Naujas įprotis dar nereiškia, kad dingo etiketas

Man atrodo, kad pats kalbėjimas per garsiakalbį nėra blogis. Yra situacijų, kai tai tikrai patogu. Namuose, automobilyje, darbo kabinete, gaminant maistą ar kalbant su artimaisiais – kodėl gi ne? Jeigu šalia nėra žmonių, kuriems tai trukdo, toks būdas gali būti net labai praktiškas.

Bet viešoje vietoje reikėtų prisiminti paprastą taisyklę: ne visi aplinkui turi dalyvauti mano pokalbyje. Jei skambutis trumpas, galima kalbėti tyliau. Jei pokalbis asmeniškas ar ilgesnis, geriau pridėti telefoną prie ausies arba naudoti ausines. Jei aplink daug žmonių, garsiakalbis turėtų būti paskutinis pasirinkimas, o ne pirmas.

Technologijos keičia mūsų įpročius greičiau, nei spėjame apie juos pagalvoti. Dar prieš keliolika metų būtų atrodę keista kalbėti su telefonu priešais veidą, o šiandien tai matome kasdien. Gal po kelerių metų niekas į tai nebekreips dėmesio. O gal kaip tik atsiras naujas etiketas, kada taip kalbėti galima, o kada geriau ne.

Kol kas aišku viena: žmonės per garsiakalbį kalba ne tik todėl, kad nori erzinti aplinkinius. Dažnai tai patogumo, įpročio, balso žinučių, vaizdo skambučių ir nuolatinio skubėjimo pasekmė. Bet patogumas vienam neturėtų tapti triukšmu visiems kitiems.

Todėl prieš įjungiant garsiakalbį viešoje vietoje verta sau užduoti labai paprastą klausimą: ar tikrai šį pokalbį turi girdėti visi aplinkui? Jei ne, gal senas būdas – telefonas prie ausies – dar nėra toks jau pasenęs.

O jeigu tai vyksta viešumoje? Ką tokiems žmonėms pasakyti?

„Atsiprašau, gal galėtumėte išjungti garsiakalbį arba kalbėti tyliau? Viešoje vietoje jūsų pokalbis labai girdisi, o aplinkiniams tai trukdo. Suprantu, kad taip patogiau, bet ne visi nori netyčia klausytis privataus pokalbio.”