Ukrainoje jis neteko kojos, bet nepasitraukė: dabar prašo ne dėl savęs, o dėl tų, kurie dar stovi už mus

Redakciją pasiekė laiškas, kurį skaityti sunku ne dėl žodžių. Sunku dėl to, kad už jų yra žmogus, kuriam karas nėra televizoriaus reportažas, žemėlapis telefone ar dar viena naujiena socialiniuose tinkluose. Už jų yra Ričardas Savickas – vyras, kuris ne vienerius metus veža paramą į Ukrainą, organizuoja logistiką, rūpinasi kariais ir civiliais, o po vieno sprogimo Ukrainoje pats tapo karo sužeistuoju.

Per tą sprogimą jis neteko kojos.

Daugeliui tokia trauma būtų riba. Ta vieta, kur žmogus galėtų pasakyti: „Aš padariau pakankamai.“ Galėtų sustoti, gydytis, užsidaryti nuo karo žinių, nebegrįžti ten, kur žemė dreba nuo sprogimų. Bet Ričardas nesustojo. Jis vėl grįžo į Ukrainą. Vėl važiuoja. Vėl rūpinasi pagalba. Vėl prašo.

Ir būtent tas prašymas šiandien jam, regis, yra sunkiausias.

„Kartais tiesiog nebežinau, ką parašyti. Sunkiausia yra ne važiuoti į Ukrainą. Ne sunkvežimius krauti. Ne matyti sugriautus miestus ar ligonines. Sunkiausia – vėl prašyti.“

Šie žodžiai skaudina, nes jie labai tikri. Žmogus, kuris savo kūnu pajuto karą, vis dar turi ieškoti žodžių, kaip paaiškinti mums, gyvenantiems taikoje, kodėl pagalbos vis dar reikia.

Parama

Žmonės pavargo nuo karo, bet karas nuo to nepavargo

Lietuvoje daugelis pavargo. Pavargo nuo prašymų, nuo paramos akcijų, nuo žinių apie frontą, nuo žodžių „dronai“, „antidronai“, „medicina“, „automobiliai“, „kurui trūksta“. Pavargo net tie, kurie nuoširdžiai palaiko Ukrainą. Tai žmogiška. Niekas negali metų metus gyventi nuolatiniame emociniame įsitempime.

Bet yra viena žiauri tiesa: karas nepavargo todėl, kad pavargome mes.

Jis nesustojo. Jis nepadarė pertraukos. Jis nelaukia, kol žmonės vėl turės daugiau jėgų aukoti, dalintis, skaityti, reaguoti. Ukrainoje kasdien kažkas netenka namų. Kasdien kažkas laidoja artimąjį. Kasdien kažkas pabunda nuo sirenų. Kasdien kažkas stoja į pozicijas, iš kurių gali nebegrįžti.

Ričardas savo laiške rašo:

„Kasdien kažkas praranda namus. Kasdien kažkas netenka artimųjų. Kasdien kažkas stoja ginti ne tik savo šalies, bet ir visos Europos ramybės.“

Tai sakinys, kurį Lietuvoje kartais per greitai praleidžiame pro akis. Ukraina kovoja ne tik dėl savo žemės. Ji laiko fronto liniją, kurios pasekmes jaustume ir mes, jei ta linija griūtų. Mūsų ramūs rytai, mokyklos, parduotuvės, darbai, savaitgalio planai ir ginčai dėl kasdienybės egzistuoja todėl, kad kažkur kiti žmonės dabar gyvena visiškai kitokiame pasaulyje.

Pasaulyje, kuriame įprastas garsas yra ne kavos aparatas, o sprogimas.

Jis prašo ne dėl savęs

Labiausiai šioje istorijoje sukrečia ne vien tai, kad žmogus neteko kojos. Sukrečia tai, kad net po tokios traumos jis nesako: „Dabar padėkite man.“ Jis sako: padėkite tiems, kurie dar ten.

Tiems, kurie gina. Tiems, kurie gydo. Tiems, kurie veža sužeistuosius. Tiems, kurie laukia ligoninėse, reabilitacijos centruose, sugriautuose miestuose ir vietose, kur pagalba dažnai atkeliauja paskutinę minutę.

„Todėl prašau ne dėl savęs. Prašau dėl tų, kurie šiandien savo gyvybėmis saugo tai, ką mes dar vadiname įprastu gyvenimu.“

Šitas sakinys vertas sustojimo. Nes „įprastas gyvenimas“ mums dažnai atrodo savaime suprantamas. Ryte atsikelti savo lovoje. Išleisti vaiką į mokyklą. Supykti dėl kamščio. Nusipirkti duonos. Vakare grįžti namo. Apkabinus artimą žmogų planuoti savaitgalį.

Ukrainoje šie paprasti dalykai kai kuriems žmonėms jau seniai tapo prabanga.

Todėl parama nėra tik gražus gestas. Ji nėra tik „dar viena akcija“. Kartais ji virsta kuru automobiliui, kuris nuveža medicinos priemones. Kartais – pagalba ligoninei. Kartais – daiktu, kuris fronte padeda išgyventi. Kartais – ženklu žmogui, kad jis nėra paliktas vienas.

Piktas komentaras neišgelbės nė vienos gyvybės

Laiške yra dar viena labai svarbi vieta. Ričardas prašo ne tik paramos. Jis prašo bent jau nepilti pykčio ten, kur žmonės bando padėti.

„Jei atėjote tik tam, kad parašytumėte piktą komentarą, geriau to nedarykite. Karas nesibaigs nuo piktų žodžių, o nė viena gyvybė nebus išgelbėta vien kritika.“

Tai skaudi, bet labai tiksli mintis. Lietuvoje paramos Ukrainai tema dažnai sulaukia komentarų: „kiek galima“, „tegul kiti duoda“, „pirmiau savus žiūrėkit“, „mes pavargome“. Tačiau žmogui fronte nuo tokio komentaro netampa saugiau. Medikas nuo jo negauna reikalingos priemonės. Automobilis nuo jo nepripildomas degalų. Sužeistas civilis nuo jo nepasiekia ligoninės.

Kritikuoti lengva. Padėti sunkiau. Bet būtent pagalba keičia realybę.

Ir pagalba nebūtinai turi būti didelė. Ne kiekvienas gali skirti šimtus eurų. Ne kiekvienas gali vykti į Ukrainą. Ne kiekvienas gali krauti sunkvežimius ar organizuoti logistiką. Tačiau keli eurai, pervesti vietoje pikto komentaro, jau yra veiksmas. Mažas, bet tikras.

Kodėl ši parama vis dar reikalinga

Šiuo metu, kaip rašoma redakciją pasiekusiame laiške, labiausiai trūksta lėšų logistikai – kurui, kelių mokesčiams ir transporto išlaidoms. Tai nėra pati matomiausia pagalbos dalis, bet be jos neveiktų visa grandinė.

Humanitarinė pagalba pati nenuvažiuoja į ligoninę. Medicinos priemonės pačios neatsiduria reabilitacijos centre. Daiktai, kurių reikia kariams ar civiliams, neatsiranda ten, kur jų labiausiai laukia, jei nėra žmonių, transporto, kuro ir maršrutų.

Būtent todėl logistika kare tampa gyvybiškai svarbi. Ji atrodo paprastai tik tiems, kurie nematė, ką reiškia važiuoti į vietas, kur bet kuri kelionė gali baigtis kitaip, nei planuota.

Ričardas Savickas po sprogimo Pokrovske galėjo pasitraukti. Jis turėjo tam moralinę teisę. Bet jis grįžo. Ir dabar jo prašymas labai aiškus: padėti ne jam, o tiems, kuriems pagalba vis dar reikalinga kiekvieną dieną.

Norintys prisidėti gali paremti VŠĮ „SUN & SKY“ veiklą. Parama skiriama humanitarinei pagalbai, logistikai, kurui, kelių mokesčiams, transporto išlaidoms ir pagalbos pristatymui Ukrainos ligoninėms, reabilitacijos centrams bei vietoms, kur jos labiausiai reikia.

VŠĮ „SUN & SKY“
Paramos sąskaita: LT867300010191536163

Kartais keli eurai mums atrodo per maža suma, kad ką nors pakeistų. Bet karo akivaizdoje net maža suma gali tapti kelionės dalimi, kuro litrais, vaistais, tvarsčiais ar pagalba žmogui, kuris šiandien dar laikosi.

Ir kol yra žmonių, kurie po visko, ką patyrė, vis dar grįžta padėti kitiems, tol mažiausia, ką galime padaryti mes, yra nelikti abejingi.