Ekspertai perspėja: 2,2 milijono automobilių gali būti pavogti per „Bluetooth“ savininkui nežinant

Ar esate kada nors išlipę iš automobilio, užrakinę jį vienu mygtuko paspaudimu ir po kelių žingsnių jau nebeprisiminti, ar tikrai pamatėte mirktelėjusias šviesas? Daugeliui tai pažįstama akimirka: rankose pirkinių maišai, galvoje darbai, vaikai jau laukia salone, o telefonas kišenėje nuolat siunčia kažkokius signalus. Perskaitę sužinosite, kodėl būtent toks įprastas patogumas gali tapti silpna vieta ir kodėl vien pasitikėti technologija nebėra taip ramiau, kaip atrodė.

Perspėjimas apie 2,2 milijono automobilių, kuriems gali kilti vagystės rizika per „Bluetooth“ ryšį savininkui to nežinant, skamba grėsmingai ne vien dėl skaičiaus. Jis paliečia labai paprastą jausmą: automobilis stovi prie namų, raktelis ar telefonas yra pas savininką, tačiau žmogus nebegali būti visiškai tikras, kad jo transporto priemonė saugi. Būtent nematomumas šioje situacijoje kelia daugiausia nerimo.

Kai patogus ryšys tampa nematomu įėjimu

„Bluetooth“ daugeliui siejasi su muzika automobilyje, laisvų rankų įranga ar telefonu, kuris prisijungia vos atsisėdus už vairo. Tai technologija, kurios beveik nepastebime, nes ji veikia fone: nereikia jungti laido, ieškoti nustatymų ar kiekvieną kartą įvedinėti kodo. Tačiau kai ryšys naudojamas ir prieigai prie automobilio, jo reikšmė jau visai kita.

Savininkui sunku pastebėti tai, ko jis nemato. Įbrėžimą ant durelių, išdaužtą langą ar dingusį raktelį žmogus pastebi iškart, o belaidžio ryšio pažeidžiamumas nepalieka tokio aiškaus pėdsako. Dėl to ir atsiranda ypač nemalonus jausmas: vagystė gali prasidėti ne nuo triukšmo kieme, o nuo technologinio veiksmo, kurio nei girdi, nei matai.

Antraštėje minimas 2,2 milijono automobilių skaičius nereiškia, kad kiekvienas jų bus pavogtas ar kad kiekvienas savininkas jau dabar yra tiesioginis taikinys. Tačiau jis primena, kad kalbama ne apie vieną retą išimtį. Kai tokia rizika gali paliesti didelį skaičių transporto priemonių, saugumas tampa ne vien asmeniniu rūpesčiu, bet ir gamintojų, technologijų kūrėjų bei servisų atsakomybe.

Žmogus pyksta ne dėl technologijos, o dėl prarastos kontrolės

Automobilis daugeliui nėra vien daiktas kieme. Vienam jis reikalingas anksti ryte nuvykti į darbą, kitam – nuvežti vaikus į darželį, trečiam – aplankyti artimuosius kitame mieste. Todėl žinia apie galimą vagystę per sistemą, kuri turėjo palengvinti kasdienybę, sukelia ne vien baimę dėl turto: ji paliečia visą įprastą dienos ritmą.

Ypač jautriai tai gali išgyventi šeima, kuriai vienas automobilis yra vienintelis būdas susiderinti darbus, mokyklą ir būrelius. Senjorui sudėtinga ne tik pati vagystė, bet ir vėlesnis aiškinimasis, draudimas, pakaitinio transporto paieškos. O žmogui, dirbančiam pamainomis ar gyvenančiam ten, kur viešasis transportas retas, dingęs automobilis gali reikšti labai konkrečią problemą jau kitą rytą.

Šioje vietoje svarbu nepasiduoti panikai ir nepulti įtariai žiūrėti į kiekvieną praeivį, turintį telefoną. Vis dėlto abejingumas irgi nėra gera išeitis. Ramiau jaučiamės tada, kai suprantame, kokiomis funkcijomis naudojamės, kur automobilį paliekame ir ką galime padaryti, jei technologinis patogumas ima kelti daugiau klausimų nei pasitikėjimo.

Ne kiekvieną atsakomybę galima palikti savininkui

Vairuotojui natūralu paklausti: jeigu automobilis turi belaidžius sprendimus, ar jis turėtų nuolat baimintis juos naudoti? Ne. Žmogus perka automobilį tam, kad jis būtų saugus ir patogus, o ne tam, kad kiekvieną vakarą taptų savo transporto priemonės kibernetinio saugumo specialistu. Savininko pareiga gali būti rūpintis kasdieniu atsargumu, tačiau saugių sistemų kūrimas pirmiausia lieka tiems, kas tas sistemas suprojektavo ir įdiegė.

Kita vertus, technologijos dažnai keičiasi greičiau nei mūsų įpročiai. Daugelis vis dar kruopščiai tikrina, ar užrakino buto duris, bet mažiau galvoja apie automobilio programinę įrangą, ryšio nustatymus ar galimus gamintojo atnaujinimus. Tai suprantama: tokie dalykai skamba techniškai, o informacija apie juos ne visada pateikiama paprastai.

Ir darbuotojai, aptarnaujantys klientus salonuose ar servisuose, čia atsiduria tarp dviejų lūkesčių. Žmonės nori aiškaus atsakymo, ar jų automobilis saugus, tačiau vien bendras nuraminimas nepadeda. Kur kas daugiau pasitikėjimo atsiranda tada, kai savininkui konkrečiai ir suprantamai paaiškinama, ar jo automobiliui taikomi saugumo atnaujinimai, kaip jie įdiegiami ir kur kreiptis kilus įtarimui.

Ramybę grąžina ne spėliojimas, o keli įpročiai

Pradėti verta nuo paprasčiausio dalyko – neignoruoti automobilio pranešimų apie programinės įrangos ar sistemos atnaujinimus. Jei kyla klausimų dėl belaidžio ryšio funkcijų, verta kreiptis į oficialų automobilio aptarnavimo atstovą ir paprašyti paaiškinti ne techniniais terminais, o paprastai: ar yra žinomų saugumo atnaujinimų ir kaip juos gauti. Tai nėra perdėtas įtarumas – tai tokia pati normali priežiūra kaip padangų ar stabdžių patikra.

Kasdienybėje padeda ir įprastos priemonės: automobilį palikti gerai matomoje, apšviestoje vietoje, įsitikinti, kad jis iš tiesų užrakintas, nepalikti salone daiktų, kurie patrauktų dėmesį. Jei automobilis leidžia valdyti tam tikrus ryšio ar prieigos nustatymus, nereikėtų palikti įjungtų funkcijų, kurių žmogus pats nenaudoja ar nesupranta. Ne todėl, kad kiekviena funkcija pavojinga, bet todėl, kad mažiau nereikalingų prieigų reiškia mažiau neaiškumo.

Jeigu atrodo, kad automobilis elgiasi neįprastai – keistai reaguoja į raktelį, nepaaiškinamai atsirakina, rodo netikėtus pranešimus ar kyla kitų abejonių, geriau jų nenurašyti vien sutrikusiam ryšiui. Tokiu atveju verta kuo greičiau pasitarti su specialistais ir užfiksuoti, kas nutiko. Daug ramiau spręsti įtarimą anksti, nei vėliau bandyti atkurti visą įvykių seką.

Technologijos turi taupyti žmogaus laiką, o ne priversti jį kiekvieną vakarą abejoti, ar jo automobilis dar stovi ten, kur paliko. Perspėjimas dėl „Bluetooth“ rizikos primena paprastą dalyką: tikras saugumas prasideda ne tada, kai savininkas išmoksta bijoti, o tada, kai patogumas kuriamas taip, kad juo būtų galima pasitikėti.