Numesti svorio įmanoma ir be alinančių dietų: 5 įpročiai, padedantys pradėti šiandien
Keisčiausia, kad žmogus gali visą dieną galvoti apie svorio metimą, o vakare vis tiek atsidurti prie šaldytuvo su mintimi: „Nuo rytojaus.“ Ne todėl, kad trūksta valios. Dažnai kaip tik todėl, kad jau per daug kartų bandyta pradėti griežtai – atsisakyti visko, skaičiuoti kiekvieną kąsnį, kentėti alkį ir tikėtis, jog šįkart pavyks ilgiau.
Alinanti dieta iš pradžių kartais atrodo kaip tvarka gyvenime: šaldytuve atsiranda „teisingi“ produktai, galvoje – griežtas planas, o svarstyklės tampa rytiniu ritualu. Tačiau po kelių dienų ar savaičių ateina nuovargis, šeimos vakarienė, įtempta diena darbe arba paprasčiausias noras suvalgyti tai, kas teikia paguodą. Tuomet žmogus kaltina save, nors problema dažnai slypi ne jame, o būde, kuriuo jis bandė keisti savo kasdienybę.
Numesti svorio įmanoma ir be nuolatinio karo su maistu. Pokytį dažniau kuria ne vienas herojiškas pirmadienis, bet maži sprendimai, kuriuos galima pakartoti ir tada, kai nėra nuotaikos, laiko ar idealios dienos. Būtent todėl verta pradėti ne nuo draudimų sąrašo, o nuo įpročių, kurie pamažu keičia santykį su alkiu, maistu ir savo kūnu.
Pirmiausia – nebeleisti sau pernelyg išalkti
Vienas dažniausių scenarijų atrodo nekaltai: ryte tik kava, per pietus kažkas greito tarp darbų, o vakare – didžiulė porcija ir dar noras saldumynams. Vakarinis persivalgymas retai būna vien silpnumo ženklas. Kūnas visą dieną laukė energijos, todėl vakare jis prašo ne subtilaus pasirinkimo, o greito ir sotaus maisto.
Regularesnis valgymas nereiškia, kad būtina gyventi pagal laikrodį ar valgyti per prievartą. Tai veikiau sprendimas nepalikti savęs be jėgų iki tokio momento, kai virtuvėje nebelieka kantrybės mąstyti. Sotesni pusryčiai ar pietūs, kuriuose yra baltymų, daržovių ir įprastų angliavandenių, dažnai sumažina vakaro chaosą labiau nei bet koks pažadas „šiandien nevalgysiu po šešių“.
Tėvams su mažais vaikais tai ypač pažįstama: kol pasirūpini visais kitais, savas maistas lieka paskutinėje vietoje. Dirbantysis gali praleisti pietus dėl susitikimo, senjoras – apsiriboti arbata, nes vienam gaminti nesinori. Tačiau nedidelis užkandis ar iš anksto pasiruoštas paprastas maistas nėra lepinimasis – tai būdas neįstumti savęs į vakarinį alkio spąstą.
Judėjimas neturi būti bausmė už vakarienę
Daugelis ima sportuoti tik tada, kai jaučia pyktį savo kūnui: po švenčių, po nuotraukos, kuri nepatiko, arba užlipus ant svarstyklių. Toks startas dažnai būna pernelyg ambicingas – ilgos treniruotės, skausmingi pratimai, planas sportuoti kasdien. Kai po kelių savaičių ritmas nutrūksta, atrodo, kad nepavyko viskas, nors iš tiesų tiesiog pasirinktas tempas buvo per sunkus kasdieniam gyvenimui.
Pradžiai pakanka judėjimo, kuris netampa dar vienu darbu. Greitesnis pasivaikščiojimas po vakarienės, laiptai vietoj lifto, išlipimas viena stotele anksčiau ar pusvalandis lauke savaitgalį gali atrodyti per paprastai, kad turėtų reikšmės. Vis dėlto kūnui svarbus ne vien intensyvumas, bet ir pastovumas – jis geriau reaguoja į tai, kas vyksta dažnai, o ne į retus išbandymus iki išsekimo.
Žmogui, visą dieną sėdinčiam prie kompiuterio, pasivaikščiojimas gali būti ir galvos pertrauka. Tam, kuris fiziškai dirba, gal labiau tiks ne papildoma treniruotė, o lengvas tempimas, ramus ėjimas ar poilsis be kaltės jausmo. Judėjimas nėra skolų grąžinimas už suvalgytą maistą – tai vienas iš būdų pasirūpinti savijauta, miegu ir energija.

Mažiau automatinio valgymo, daugiau tikro skonio
Dažnai daugiausia suvalgoma net ne prie stalo. Keli sausainiai atsakant į laiškus, saldainis prie kasos, užkandžiai žiūrint serialą, likučiai nuo vaiko lėkštės – tokie kąsniai atrodo per maži, kad būtų verti dėmesio. Tačiau jie turi vieną bendrą bruožą: žmogus jų dažnai net nepajunta.
Naudingas įprotis nėra drausti sau užkandžius, o prieš juos trumpam sustoti. Ar tikrai esu alkanas, ar pavargęs, susierzinęs, nuobodžiauju? Jei norisi saldaus, galima jo suvalgyti sąmoningai: atsisėdus, be telefono rankoje, pajuntant skonį, o ne bandant kuo greičiau užgesinti emociją.
Ši pauzė ypač reikalinga po sunkių darbo dienų, kai maistas tampa greičiausiai pasiekiamu atlygiu. Verslas tai puikiai supranta – užkandžiai sudėti prie kasų, maisto pristatymas pasiekiamas keliais paspaudimais, o reklama žada trumpą palengvėjimą. Vis dėlto žmogui nereikia atsisakyti malonumo; jis gali išmokti atskirti, kada malonumas iš tiesų padeda, o kada tik palieka sunkumo jausmą po keliolikos minučių.
Svorį keičia ne tobula savaitė, o grįžimas po nuklydimo
Vienas vakarėlis, pica su šeima ar gausesni sekmadienio pietūs nesugadina viso kelio. Sunkiausia dažnai būna ne pats nukrypimas nuo plano, o mintis, kad „viskas jau prarasta“. Tuomet vienas vakaras pavirsta keliomis dienomis, o kelios dienos – pažadu kada nors vėl pradėti nuo nulio.
Daug tvirtesnis įprotis yra kitą valgymą tiesiog grąžinti į įprastą ritmą. Nereikia badauti, bausti savęs papildoma treniruote ar išmesti visų namuose esančių skanėstų. Kūnas nekalba dietų kalba – jis reaguoja į bendrą kasdienybės kryptį, todėl vienas sotus vakaras yra tik vienas vakaras.
Čia svarbi ir kita pusė: svorio metimas nėra vien asmeninės drausmės užduotis. Darbuotojai grįžta pavargę, šeimos derina skirtingus poreikius, o pigiausias ir greičiausias maistas ne visada būna tas, kurį lengviausia valgyti saikingai. Todėl realistiškas planas turėtų būti ne gražus socialiniuose tinkluose, o pritaikytas tikram žmogaus gyvenimui – su darbu, vaikais, kelionėmis, šventėmis ir prastesnėmis dienomis.
Pradėti šiandien galima labai paprastai: suvalgyti normalius pietus, išeiti trumpam pasivaikščioti, nevalgyti skubant prie ekrano ir rytoj nebausti savęs už vakarykštį pasirinkimą. Tokie žingsniai neskamba kaip stebuklas, bet jie turi vieną svarbų pranašumą – juos įmanoma kartoti. O jeigu svorio metimas prasideda ne nuo pažado tapti tobulu, bet nuo sprendimo elgtis su savimi truputį sąžiningiau, gal būtent tokio starto ir laukėte?
Komentarai
Parašyti komentarą
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?



Būkite pirmi ir pradėkite diskusiją.