Katės lauke – tik su žmogaus kontrole: Japonijos pavyzdys rodo, kokios taisyklės reikėtų ir Lietuvoje

Katė išleidžiama „tik į kiemą“, o po valandos jos jau nėra nei kieme, nei po balkonu. Ji perbėga per kaimyno daržą, vaikšto prie gatvės, medžioja paukščius, kapsto svetimą gėlyną arba tiesiog dingsta kelioms dienoms. Daugeliui šeimininkų tai vis dar atrodo normalu: juk katė „pati žino, kur eina“. Tačiau būtent toks požiūris vis dažniau kelia klausimą – ar augintinis tikrai turi teisę laisvai klajoti visur, kur panorėjęs?

Japonijoje gyvūnų laikymo tema vertinama vis griežčiau. Oficialiose šalies rekomendacijose pabrėžiama, kad šunų ir kačių šeimininkai turi rūpintis ne tik pačiu augintiniu, bet ir tuo, kad jis nekeltų problemų kaimynams, viešosioms erdvėms ir aplinkai. Tankiai gyvenamose vietose toks principas tampa itin svarbus: gyvūnas neturi būti tiesiog paleidžiamas gyventi „savo gyvenimo“ kitų žmonių sąskaita.

Lietuvoje panašios diskusijos taip pat bręsta. Šunį be pavadėlio mieste daug kas jau vertina kaip aiškią problemą. Tačiau katėms vis dar taikomas keistas atlaidumas, nors jos taip pat gali pakliūti po automobilio ratais, medžioti paukščius, platinti ligas, patekti į svetimus kiemus ar tiesiog nebegrįžti namo.

Katė nėra „laukinis gyvūnas su šeimininku“

Didžiausia klaida – manyti, kad katė, vos išėjusi pro duris, tampa gamtos dalimi. Ji nėra laukinis gyvūnas. Ji yra augintinis, už kurį atsako žmogus. Jeigu šeimininkas nusprendžia laikyti katę, jis atsako ne tik už maistą, kraiką ir veterinarą, bet ir už tai, kur tas gyvūnas vaikšto.

Japonijos aplinkosaugos institucijų aiškinimuose kalbant apie saugomas teritorijas aiškiai atskiriama, kada gyvūnas yra žmogaus kontrolėje, o kada jis faktiškai paleistas laisvai. Pavadėliu vedamas arba patalpoje laikomas gyvūnas nėra tas pats, kas paliktas judėti be priežiūros.

Ši logika labai paprasta ir Lietuvai būtų naudinga. Jeigu nori, kad katė eitų į lauką, ji turėtų būti prižiūrima: su pavadėliu, specialiame aptvare, saugiame voljere arba bent jau tokioje teritorijoje, iš kurios negali ištrūkti. Ne todėl, kad kažkas nori „atimti katės laisvę“, o todėl, kad laisvė be atsakomybės dažniausiai baigiasi problemomis.

Lietuvoje jau turime vieną žingsnį, bet jo neužtenka

Lietuvoje šunų, kačių ir šeškų ženklinimas mikroschemomis bei registravimas tapo privalomas nuo 2021 m. gegužės 1 d. Už tai atsako gyvūno savininkas arba laikytojas.

Tai svarbus dalykas, bet vien mikroschema neišsprendžia visos problemos. Ji padeda nustatyti šeimininką, kai gyvūnas randamas. Tačiau ji nesustabdo katės nuo išėjimo į gatvę, paukščių medžioklės, dauginimosi, kovų su kitais gyvūnais ar dingimo.

Todėl Lietuvoje reikėtų kito žingsnio – aiškios taisyklės, kad katė viešoje erdvėje ar už šeimininko teritorijos ribų negali būti palikta be kontrolės. Kitaip tariant, jeigu katė vedama į lauką, ji turi būti su pavadėliu, saugioje nešyklėje arba kitoje priemonėje, kuri neleidžia jai laisvai klajoti.

Kačių vedžiojimas lauke

Kodėl pavadėlis katei nėra absurdas

Dalis žmonių į tai reaguos piktai: esą katė – ne šuo, jos su pavadėliu nevedžiosi. Tačiau šiandien vis daugiau šeimininkų taip ir daro. Katės pripranta prie petnešų, jeigu mokomos ramiai, be prievartos ir nuo mažų žingsnių. Ne kiekvienai katei tai tiks, bet ir ne kiekvienai katei apskritai reikia vaikščioti lauke.

Svarbiausia – pavadėlis nėra bausmė. Tai būdas leisti katei patirti lauką nepaliekant jos vienos su visomis rizikomis. Ji gali uostyti žolę, būti gryname ore, stebėti aplinką, bet tuo pačiu nepulti į gatvę, nedingti po svetimu automobiliu ir nepersekioti paukščių lizdų.

Dar svarbiau tai, kad toks reikalavimas apsaugotų ir pačias kates. Laisvai klajojanti katė gali būti partrenkta, užpulta šuns, apsinuodyti, įstrigti rūsyje ar sandėliuke, būti pavogta arba tiesiog neberasti kelio namo. Šeimininkui dažnai atrodo, kad augintinis „visada grįžta“, kol vieną dieną jis nebegrįžta.

Japonijoje platesnė gyvūnų apsaugos tema tampa vis rimtesnė

Japonijoje šiuo metu spaudimas didėja ir dėl kitos jautrios spragos – aiškaus nacionalinio draudimo parduoti šunis ir kates žmonių maistui. Tarptautiniu mastu jau raginama Japoniją tokį draudimą įtvirtinti, o šalies gyvūnų gerovės įstatymo peržiūra siejama su galimomis naujomis apsaugos priemonėmis.

Tai rodo bendrą kryptį: šuo ir katė vis dažniau suvokiami ne kaip bet koks gyvūnas, o kaip žmogaus globojami augintiniai, kuriems turi būti užtikrintas saugumas. Jeigu valstybė pripažįsta, kad tokie gyvūnai nusipelno apsaugos nuo žiauraus elgesio, logiška kalbėti ir apie kasdienes pareigas šeimininkams.

Lietuvoje tokia diskusija neturėtų būti atidėliojama. Katė nėra daiktas, kurį galima paleisti pro duris ir pamiršti iki vakaro. Ji yra gyvas padaras, o jos elgesio pasekmės tenka aplinkai, kaimynams, laukinei gamtai ir galiausiai pačiam šeimininkui.

Reikėtų paprastos taisyklės: už durų prasideda atsakomybė

Lietuvai nereikia sudėtingos ar perdėtos tvarkos. Užtektų aiškaus principo: katė gali būti lauke tik tada, kai šeimininkas ją kontroliuoja. Namuose – laisvai. Savo saugiame kieme ar voljere – taip. Viešoje erdvėje, prie daugiabučio, parke, gatvėje ar svetimame kieme – tik su pavadėliu, nešykle arba kita saugia priemone.

Tai nebūtų kova prieš kačių augintojus. Priešingai – tai būtų pagarba tiems šeimininkams, kurie savo gyvūnais rūpinasi atsakingai, juos ženklina, sterilizuoja, gydo ir nepaleidžia likimo valiai.

Katė neturi mokėti už žmogaus patogumą savo gyvybe. O kaimynai, paukščiai ir viešos erdvės neturi tapti vieta, kur išleidžiamas augintinis be jokios kontrolės. Todėl japoniška logika Lietuvai labai tiktų: jeigu gyvūnas išeina už namų ribų, kartu su juo turi išeiti ir šeimininko atsakomybė.