Liaudies ženklai rugsėjo pabaigai: koks bus ruduo ir kada tikėtis tikros žiemos

Rugsėjo pabaiga Lietuvoje visada turi keistą nuotaiką. Dieną dar gali pasirodyti saulė, kieme dar kvepia šlapia žole ir obuoliais, bet vakare jau norisi užsimesti storesnį megztinį. Rytais ant automobilio stiklo kaupiasi drėgmė, sode pomidorai šiltnamyje noksta lėčiau, o paukščių balsų ore kasdien vis mažiau. Būtent tokiu metu žmonės nuo seno pradėdavo žiūrėti ne tik į termometrą, bet ir į gamtą: kaip krenta lapai, ar gausu šermukšnių, kaip skrenda gervės, kada pasirodo pirmosios šalnos.

Liaudies ženklai nėra tiksli orų prognozė, bet jie įdomūs tuo, kad atsirado iš ilgų stebėjimų. Seniau žmonės neturėjo programėlių telefone, todėl turėjo daug atidžiau matyti, kas vyksta aplink. Ir nors šiandien klimatą stipriai veikia permainingi orai, šiltesni rudenys ir vis dažnesni staigūs temperatūrų šuoliai, kai kurie gamtos signalai vis dar padeda suprasti, į kurią pusę sukasi sezonas.

Medžiai pirmi parodo, ar ruduo skubės

Vienas ryškiausių rugsėjo pabaigos ženklų – lapai. Jei beržai, klevai ir ąžuolai ima greitai gelsti, o lapai krenta tolygiai, senoliai sakydavo, kad ruduo ilgai neužsibus ir žiema ateis gana tvarkingai. Tokiu atveju dažniau tikėtinos aiškesnės šalnos, sausesnės dienos ir ankstesnis pasiruošimas žiemai. Kitaip tariant, gamta lyg pati pradeda nusimesti viską, kas nereikalinga, ir ruošiasi šalčiui.

Visai kita nuotaika, jei rugsėjo pabaigoje medžiai dar ilgai žaliuoja, o lapai laikosi tvirtai. Toks vaizdas dažnai siejamas su ilgesniu, drėgnesniu rudeniu. Lietuvoje tai labai pažįstama: savaitė po savaitės lyja, žemė minkšta, kieme viskas šlapia, o tikros žiemos vis nėra. Tokiu atveju pirmasis sniegas gali pasirodyti trumpam, bet greitai ištirpti, o pastovesnis šaltis nusikelti į vėlesnį laiką.

Įdomus ženklas siejamas ir su beržais. Jei beržas gelsta nuo viršūnės, sakoma, kad pavasaris gali ateiti anksčiau. Jei lapai pirmiausia gelsta nuo apačios, žmonės tikėdavo ilgesne ir sunkesne žiema. Aišku, tai nėra mokslinis pažadas, bet toks stebėjimas gerai parodo, kaip jautriai žmonės kadaise skaitė gamtos pokyčius.

Paukščiai ir uogos: tylūs artėjančio šalčio ženklai

Rugsėjo pabaigoje verta pakelti akis į dangų. Jei gervės ar žąsys skrenda aukštai, neskubėdamos, o jų pulkai atrodo ramūs, liaudyje tai buvo laikoma ženklu, kad šiluma dar gali užsibūti. Tačiau jei paukščiai traukia žemai, garsiai, tarsi skubėdami, žmonės sakydavo: lauk staigesnio atšalimo. Tokie ženklai ypač stipriai veikia tada, kai po šiltų dienų staiga ateina šiaurinis vėjas ir lietus.

Šermukšniai – dar vienas rudens „barometras“. Jei jų uogų labai daug, senoliai dažnai kalbėdavo apie sniegingesnę ir šaltesnę žiemą. Panašiai buvo vertinamas ir gausus gilių derlius. Žinoma, gausus derėjimas nebūtinai reiškia, kad laukia speigai iki langų, nes tam įtakos turi ir praėjęs pavasaris, vasaros drėgmė bei medžių būklė. Vis dėlto žmonėms tai visada atrodė kaip gamtos bandymas pasiruošti sunkesniam sezonui.

Dar vienas gražus rugsėjo pabaigos ženklas – ore plaukiantys voratinkliai. Jei saulėtomis dienomis jų daug, o oras ramus ir sausas, dažnai sakoma, kad dar galima tikėtis kelių gražių, ramių dienų. Lietuvoje tokios dienos dažnai vadinamos bobų vasaros nuotrupomis: ryte vėsu, bet dieną šviesa dar minkšta, o lauke malonu pabūti be žieminės striukės.

Kada Lietuvoje laukti pirmo sniego?

Pirmas sniegas Lietuvoje dažniausiai nebūna tikroji žiema. Jis gali trumpam pasirodyti spalio pabaigoje ar lapkritį, ypač rytinėje šalies dalyje, aukštesnėse vietose ar po staigesnio šalto oro įsiveržimo. Pajūryje tokie pokyčiai paprastai būna švelnesni, nes jūra ilgiau išlaiko šilumą. Tačiau pirmos snaigės dar nereiškia, kad žemė tuoj pasidengs pastoviu sniegu.

Tikra žiema prasideda tada, kai naktimis kelias dienas iš eilės laikosi minusinė temperatūra, dienomis žemė nebespėja atšilti, o krituliai nebe tirpsta iš karto. Pastaraisiais metais Lietuvoje pastovi sniego danga dažnai vėluoja, o žiemos būna permainingos: vieną savaitę šąla, kitą lyja, tada vėl pasninga. Todėl rugsėjo pabaigos ženklai labiau parodo bendrą kryptį, o ne tikslią datą kalendoriuje.

Jei rytais rūkas ilgai nesisklaido, veja lieka šlapia iki pietų, o vakare temperatūra krenta labai greitai, galima suprasti, kad šiltasis sezonas jau rimtai silpsta. Tada verta nebeatidėlioti darbų, kuriuos dažnai prisimename per vėlai.

Ką verta suspėti iki pirmųjų šalnų?

Sodininkams rugsėjo pabaiga – paskutinis rimtas priminimas susitvarkyti šiltnamius ir daržus. Pomidorus, paprikas, cukinijas ir kitus jautresnius augalus geriau nuimti anksčiau, jei prognozuojamos šaltos naktys. Net nedidelė šalna gali sugadinti vaisius, kurie dar vakar atrodė visai tvirti. Braškes, daugiametes gėles ir jautresnius augalus verta pridengti mulčiu, nupjauta žole ar šiaudais, kad šaknys būtų labiau apsaugotos nuo temperatūros šuolių.

Kieme taip pat yra darbų, kurių geriau nepalikti pirmai rimtai šalnai. Iš sodo žarnų, lauko statinių ir dekoratyvinių indų verta išleisti vandenį, nes užšalęs jis gali suskaldyti plastiką ar metalą. Jei turite lauko čiaupus, verta pasirūpinti jų apsauga. Namų savininkams pravartu apžiūrėti stogą, lietvamzdžius, sandūras ir vietas, kur vanduo gali užsilaikyti.

Vairuotojams rugsėjo pabaiga taip pat turėtų būti signalas. Reikėtų patikrinti akumuliatorių, langų plovimo skystį pakeisti tinkamu šaltam sezonui, įvertinti padangų būklę ir nelaukti pirmojo chaoso keliuose. Pirmi šaltesni rytai dažnai parodo viską iš karto: silpną akumuliatorių, prastus valytuvus, rasočius langus ir vasarinį skystį, kuris netikėtai tampa problema.

Rugsėjo pabaigos ženklai nėra magija, bet jie priverčia sustoti ir apsidairyti. Gamta dažnai pasako daugiau, nei atrodo: lapai, paukščiai, rūkas, uogos ir pirmos šaltos naktys rodo, kad ruduo pereina į rimtesnį etapą. Tikros žiemos dar gali tekti palaukti, tačiau pasiruošti jai verta dabar, kol šalna dar tik beldžiasi, o ne jau stovi kieme.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!