Ar dar ilgai reikės kentėti? Užsidarius „Mere” parduotuvėms, žmonės socialiniuose tinkluose reiškia nepasitenkinimą

Ar esate atsidūrę prie parduotuvės durų su mintyse jau sudėtu pirkinių sąrašu ir tik tada supratę, kad šiandien nieko nebus? Vienam žmogui reikėjo kelių nebrangių prekių vakarienei, kitam – įprastų savaitės atsargų, o trečias tiesiog užsuko pakeliui namo. Užsidarius „Mere“ parduotuvėms, toks paprastas planas daugeliui virto papildomu maršrutu, išlaidomis ir susierzinimu.

Socialiniuose tinkluose žmonės neslepia nepasitenkinimo. Vieni klausia, kiek tai truks, kiti piktinasi, kad apie pokyčius sužinojo jau atėję prie durų, dar kiti prisimena, jog būtent čia galėdavo rasti pigesnių kasdienių prekių. Iš pirmo žvilgsnio tai tėra vienos parduotuvės uždarymas, tačiau šeimos biudžete ir dienos rutinoje jis gali palikti gerokai didesnę skylę.

Labiausiai žmones erzina ne vien užrakintos durys. Sunkiausia – nežinia: ar tai trumpa pauzė, ar reikės ieškoti kitų įpročių ilgesniam laikui? Kai aiškaus atsakymo nėra, vietą greitai užpildo spėlionės, pyktis ir jausmas, kad paprastas pirkėjas vėl paliktas prisitaikyti vienas.

Kai pigesnė parduotuvė buvo ne smulkmena

Žmogus pyksta ne todėl, kad negali užeiti būtent į vieną prekybos vietą. Dažnai jis pyksta todėl, kad parduotuvė buvo įtraukta į labai konkretų gyvenimo planą: čia buvo užsukama prieš gaunant atlyginimą, čia ieškota pigesnių buities prekių, čia sustodavo tie, kuriems kiekvienas euras turi savo paskirtį. Kai toks taškas staiga iškrenta iš maršruto, tenka ne tik persėsti į kitą autobusą ar važiuoti toliau automobiliu – tenka iš naujo perskaičiuoti pirkinius.

Ypač tai jaučiama ten, kur pasirinkimas ir taip nėra didelis. Mažesnių miestų ar atokesnių rajonų gyventojams kita parduotuvė gali reikšti ne kelių minučių pasivaikščiojimą, o papildomą kelionę. O važiuoti vien dėl kelių prekių ne visuomet apsimoka, ypač kai kelionė taip pat kainuoja.

Socialinių tinklų komentaruose susierzinimas dažnai skamba aštriai, bet už jo slypi labai žemiška priežastis. Žmonės pavargo nuo situacijų, kuriose reikia nuolat persiorientuoti: vienur dingsta įprasta paslauga, kitur keičiasi kainos, dar kitur neaišku, ar rytoj veiks tai, kas veikė vakar. Uždaryta parduotuvė tampa nepatogiu priminimu, kad net kasdieniai dalykai nėra savaime suprantami.

Ne visi gali tiesiog pasirinkti kitą vietą

Šeimai su vaikais toks pokytis dažnai reiškia daugiau nei kitą adresą navigacijoje. Reikia rasti laiko, susiderinti su darbu, neprisirinkti per daug, jei namo tenka grįžti viešuoju transportu. Kai pirkinių krepšelis ribotas, o savaitės planas jau sudėliotas, net ir nedidelis trikdis greitai tampa įtampa.

Senjorams svarbi ne tik kaina, bet ir įprotis. Žinomas kelias, pažįstama parduotuvės erdvė, aišku, kiek maždaug kainuos įprastos prekės – tokie dalykai suteikia ramybės. Staiga pasiūlymas „eikite kitur“ gali skambėti paprastai tik tam, kuris turi automobilį, jėgų ir daug alternatyvų aplinkui.

Dirbantieji taip pat ne visuomet gali rinktis laisvai. Užsukti į parduotuvę pakeliui po darbo yra viena, o sukti papildomą ratą, kai namuose laukia vakarienė, vaikai ar kiti reikalai, – visai kas kita. Todėl ir klausimas „ar dar ilgai reikės kentėti?“ nėra vien emocingas komentaras: jis kalba apie laiką, pinigus ir kasdienį nuovargį.

Ar dar ilgai reikės kentėti? Užsidarius "Mere" parduotuvėms, žmonės socialiniuose tinkluose reiškia nepasitenkinimą

Kodėl vien pykčio čia neužtenka

Vis dėlto uždarytų parduotuvių situacija turi ir kitą pusę. Prekybos vietos darbas priklauso nuo daugybės dalykų – tiekimo, darbuotojų, patalpų, sprendimų, kurių pirkėjai iš šalies nemato. Darbuotojai tokiais atvejais taip pat atsiduria nepatogioje padėtyje: jie pirmieji išgirsta klausimus ir priekaištus, nors ne visuomet gali ką nors paaiškinti ar pakeisti.

Tačiau būtent todėl žmonėms taip svarbus aiškumas. Net ne pati maloniausia žinia paprastai priimama lengviau, kai ji pasakoma tiesiai: kas vyksta, kiek tai gali trukti ir ko tikėtis toliau. Tyla palieka per daug erdvės gandams, o pirkėjui atrodo, kad jo laikas bei įpročiai niekam nerūpi.

Verslui tokios reakcijos turėtų būti signalas, kad parduotuvė nėra vien lentynos ir kainų etiketės. Ji tampa vietos kasdienybės dalimi. Jei žmonės taip audringai reaguoja į uždarytas duris, vadinasi, ta vieta jiems atliko realią funkciją, kurios taip paprastai nepakeisi kitu pavadinimu žemėlapyje.

Ką daryti, kol atsakymų mažiau nei klausimų

Pirkėjui tokioje situacijoje praktiškiausia nepasikliauti vien komentarais. Prieš vykstant verta pasitikrinti naujausią informaciją oficialiuose parduotuvės komunikacijos kanaluose ar tiesiog susiplanuoti alternatyvą, kad kelionė nebūtų veltui. Tai neišsprendžia pačios problemos, tačiau leidžia bent šiek tiek susigrąžinti kontrolės jausmą.

Taip pat gali padėti paprastas pirkinių perskirstymas: būtiniausias prekes įsigyti arčiausiai namų, o didesnį apsipirkimą planuoti rečiau, kai ir taip vykstama į kitą miesto dalį. Žinoma, tai nėra idealus sprendimas tiems, kurie rinkosi konkrečią vietą dėl kainų. Tačiau spontaniškas važiavimas iš vienos parduotuvės į kitą dažniausiai tik dar labiau išaugina išlaidas ir nervus.

O tiems, kurie atsako už komunikaciją, verta prisiminti paprastą dalyką: žmonės kantriau laukia tada, kai supranta, ko laukia. Neapibrėžtumas paprastą nepatogumą paverčia neteisybės jausmu. Užrakintos durys retai supykdo taip stipriai, kaip įspūdis, kad už jų niekas nesivargino palikti aiškaus atsakymo.

Galiausiai ši istorija yra ne vien apie „Mere“ parduotuves. Ji apie tai, kaip greitai kasdienis patogumas tampa svarbus tada, kai jo nebelieka. Žmogui nereikia daug – žinoti, kur apsipirkti, kiek tai kainuos ir ar rytoj jo planas vėl nesugrius prie uždarytų durų.