Senjorė į polikliniką skambino nuo ryto, bet talono taip ir negavo: vakare teko kviesti greitąją

Irena telefoną į rankas paėmė dar prieš aštuntą ryto. Ant virtuvės stalo jau garavo silpna arbata, šalia gulėjo akinių dėklas, vaistų dėžutė ir mažas lapelis, ant kurio ji didelėmis raidėmis buvo užsirašiusi poliklinikos registratūros numerį.

Numerį ji mokėjo mintinai. Vis tiek užsirašė. Pastaruoju metu Irena dažnai taip darydavo – ne todėl, kad būtų užmarši, o todėl, kad bijojo suklysti, kai reikės greitai spausti mygtukus. Poliklinikos telefonas visada buvo kaip loterija: arba užimta, arba groja muzika, arba po dešimties minučių balsas praneša, kad visi konsultantai užimti.

Tą rytą jai skaudėjo krūtinę. Ne taip, kad kristų ant žemės. Ne kaip filmuose, kur žmogus susiima už širdies ir visi iškart supranta. Skausmas buvo spaudžiantis, keistas, lyg kažkas būtų uždėjęs sunkų delną po šonkauliais. Dar maudė kairį petį, bet Irena sau kartojo, kad gal čia nuo miegojimo ant šono.

Ji nenorėjo kviesti greitosios. Nenorėjo trukdyti. Nenorėjo atrodyti kaip viena iš tų senų moterų, kurios „dėl kiekvieno nieko“ kelia paniką.

Ji tik norėjo talono pas šeimos gydytoją.

„Visi operatoriai šiuo metu užimti“

Pirmą kartą Irena paskambino 7.58 val. Linija buvo užimta. Ji padėjo telefoną, gurkštelėjo arbatos ir palaukė dvi minutes.

8.00 val. vėl rinko numerį.

Šį kartą atsiliepė automatinis balsas. Irena klausėsi nurodymų, kurių niekada iki galo nesuprasdavo. „Spauskite vienetą, jei norite registruotis pas šeimos gydytoją. Spauskite du, jei norite atšaukti vizitą. Spauskite tris…“

Ji spaudė vienetą. Tada grojo muzika. Tada balsas pasakė:

– Visi operatoriai šiuo metu užimti. Prašome palaukti.

Irena laukė. Penkias minutes. Dešimt. Penkiolika. Telefoną laikė prispaudusi prie ausies taip ilgai, kad ranka pradėjo tirpti. Galiausiai ryšys nutrūko.

Ji pažiūrėjo į ekraną ir tyliai pasakė:

– Viešpatie, negi taip sunku žmogui pas gydytoją patekti?

Virtuvėje buvo tylu. Už lango kažkas vedžiojo šunį, kaimynas apačioje užvedė automobilį, o Irena vėl spaudė tą patį numerį.

Skausmas stiprėjo, bet ji vis dar laukė

Iki pietų ji skambino gal dvidešimt kartų. Kartais iš karto rodydavo užimtą liniją. Kartais laukdavo eilėje. Kartą net atrodė, kad tuoj atsilieps žmogus – muzika nutilo, pasigirdo spragtelėjimas, bet tada ryšys nutrūko.

Irena jautė, kaip joje kaupiasi ne pyktis, o bejėgiškumas. Ji nebuvo jauna moteris, kuri galėtų per kelias sekundes prisijungti prie sistemos, rasti laisvus laikus, spaudyti programėlę ir dar parašyti žinutę gydytojai. Ji turėjo seną išmanųjį telefoną, kurį jai buvo nupirkusi dukra. Mokėjo paskambinti, perskaityti žinutę, kartais pažiūrėti orus. Bet kai reikėdavo prisijungti per banką ar elektroninius vartus, delnai iškart sudrėkdavo.

Dukra gyveno Kaune. Dirbo, augino du vaikus, visada skubėjo. Irena nenorėjo jos trukdyti.

„Paskambinsiu pati, juk dar ne visai bejėgė“, – galvojo ji ryte.

Apie vidurdienį ji jau nebuvo tokia tikra.

Skausmas krūtinėje nepraėjo. Kartais atrodė silpnesnis, kartais vėl stipresnis. Irena atsisėdo ant sofos ir pabandė giliai kvėpuoti. Tada prisiminė, kad gydytoja kažkada sakė: jei spaudžia krūtinę, nereikia laukti. Bet tas „nereikia laukti“ realybėje vis tiek atsitrenkė į registratūros melodiją ir užimtą liniją.

Ji vėl rinko numerį.

Neįmanoma prisiskambinti

Registratūra atsiliepė, bet talonų nebuvo

Apie pusę antros pagaliau atsiliepė moters balsas.

– Registratūra, klausau.

Irena net sutriko. Po tiek bandymų gyvas žmogaus balsas nuskambėjo beveik kaip stebuklas.

– Laba diena, norėčiau pas šeimos gydytoją. Man spaudžia krūtinę, silpna kažkaip…

– Jūsų asmens kodas?

Irena pradėjo diktuoti. Suklydo viename skaičiuje, atsiprašė, pradėjo iš naujo. Registratorė klaviatūra barškino greitai, be pauzių.

– Pas jūsų gydytoją artimiausias laikas po dviejų savaičių.

– Po dviejų savaičių? – tyliai pakartojo Irena. – Bet man šiandien negera.

– Jei blogai, kvieskite greitąją arba važiuokite į priimamąjį.

– O gal kita gydytoja? Gal šiandien kas nors priimtų?

– Šiandien viskas užimta. Rytoj taip pat. Galite bandyti skambinti ryte, jei kas nors atsisakys vizito.

Irena norėjo paklausti, kaip ji gali rytoj vėl skambinti nuo ryto, jeigu šiandien jai jau skauda. Norėjo pasakyti, kad ji ne šiaip nori pasikalbėti. Kad jai baisu. Kad ji viena. Bet registratorės balsas buvo toks pavargęs ir skubantis, kad Irena pasijuto lyg trukdytų.

– Gerai, – pasakė ji. – Ačiū.

Padėjusi ragelį ji kurį laiką tiesiog sėdėjo. Telefonas gulėjo ant kelių. Arbata buvo seniai atšalusi.

Ji vis dar nenorėjo „kelti ant kojų“ greitosios

Po pokalbio Irena bandė save įtikinti, kad gal praeis. Išgėrė vaistus nuo spaudimo, kuriuos vartojo kasdien. Atsigulė. Atsikėlė. Nuėjo iki lango. Vėl atsisėdo.

Kiekvieną kartą, kai skausmas sustiprėdavo, ji pagalvodavo apie greitąją. Ir kiekvieną kartą pati save sustabdydavo.

„Jie turi rimtesnių ligonių.“

„Gal čia tik nervai.“

„Nenoriu, kad kaimynai matytų greitosios automobilį.“

„Dukra išsigąs.“

Tokios mintys sukosi viena po kitos. Jos buvo labai lietuviškos – pakentėti, netrukdyti, nepridaryti rūpesčių, nesureikšminti savęs.

Apie penktą vakaro Irena paskambino kaimynei Danutei. Ne prašyti pagalbos. Tiesiog paklausti, ar ši turi citrinos. Tai buvo senas įprotis – kai labai norisi žmogaus balso, sugalvoji buitinę priežastį.

Danutei užteko išgirsti pirmus sakinius.

– Irena, kas tau su balsu?

– Nieko, gal pavargau. Nuo ryto bandžiau taloną gauti.

– O kas yra?

– Spaudžia krūtinę truputį.

– Kiek laiko?

– Nuo ryto.

Kitoje ragelio pusėje stojo tyla.

– Tuoj ateinu, – pasakė Danutė.

Vakare namuose jau stovėjo medikai

Danutei pakako vieno žvilgsnio. Irena buvo išblyškusi, sėdėjo ant sofos pasilenkusi į priekį, viena ranka laikėsi už krūtinės, kita glostė chalatą, lyg bandytų pati save nuraminti.

– Kviečiu greitąją, – pasakė Danutė.

– Nereikia, Danute, gal praeis.

– Nuo ryto nepraėjo. Viskas.

Irena dar bandė prieštarauti, bet silpnai. Iš tiesų ji jau pati bijojo. Tik jai reikėjo, kad kas nors kitas pasakytų: tavo baimė pagrįsta, tu neperdedi, tu turi teisę prašyti pagalbos.

Kai atvyko medikai, bute staiga pasidarė ankšta. Vienas matavo spaudimą, kitas klausė, kada prasidėjo skausmas, trečias ruošė aparatą širdies veiklai patikrinti. Irena atsakinėjo tyliai, vis kartodama:

– Aš nuo ryto skambinau į polikliniką. Norėjau pas gydytoją. Talono negavau.

Medikė trumpam pakėlė akis.

– Tokiais simptomais reikia ne talono laukti, o kviesti mus.

Irena nuleido galvą.

– Nenorėjau trukdyti.

Medikė atsiduso ne piktai, o liūdnai.

– Jūs netrukdot. Tam mes ir esam.

Tą sakinį Irena prisimins ilgai. Nes tą dieną jai labiausiai reikėjo ne priekaišto, o leidimo nebūti stipria.

Dukra verkė ne dėl pykčio, o dėl kaltės

Ligoninėje Ireną paguldė stebėjimui. Gydytojai aiškinosi, kas sukėlė skausmą, atliko tyrimus. Vakare atskubėjo dukra Rūta. Į palatą ji įėjo paraudusiomis akimis, su paltu ant rankos ir telefonu, kurį vis dar spaudė delne.

– Mama, kodėl man nepaskambinai?

Irena bandė šypsotis.

– Tu darbe buvai.

– Mama, tu nuo ryto su krūtinės skausmu viena sėdėjai.

Rūta ištarė tai garsiau, nei norėjo. Ne iš pykčio. Iš baimės, kuri virsta pykčiu, kai žmogus supranta, kad galėjo būti per vėlu.

Irena nusuko akis į langą.

– Nenorėjau būti našta.

Rūta atsisėdo ant lovos krašto ir paėmė motinos ranką.

– Tu ne našta. Tu mano mama.

Abi kurį laiką tylėjo. Tylėjo apie visus tuos kartus, kai Irena sakė „man viskas gerai“, nors nebuvo gerai. Apie visus praleistus skambučius. Apie tai, kaip lengva įprasti, kad mama visada susitvarko pati, kol vieną dieną paaiškėja, kad ji nebesusitvarko.

Kitą rytą Rūta pati skambino į polikliniką

Kitą dieną Rūta pabandė sutvarkyti mamos reikalus. Skambino į polikliniką, laukė, klausėsi tos pačios muzikos, spaudė tuos pačius mygtukus. Po keliolikos minučių ji suprato tai, ką Irena gyveno ne vieną mėnesį: pas gydytoją patekti kartais sunku ne todėl, kad žmogus nesistengia, o todėl, kad sistema jį stumia į kampą.

Jaunam žmogui dar lengviau. Galima prisijungti internetu, ieškoti kitur, rašyti, važiuoti, reikalauti. O senam žmogui dažnai lieka telefonas, kantrybė ir viltis, kad kažkas atsilieps.

Rūta tą dieną pirmą kartą aiškiai pamatė, kiek daug jos mama daro tyliai. Ji pati registruojasi, pati perka vaistus, pati neša krepšius, pati lipa į ketvirtą aukštą, pati skaičiuoja pensiją, pati nusprendžia, kada „dar galima pakentėti“.

Ir būtent tas „dar galima pakentėti“ kartais tampa pavojingiausiu sakiniu.

Ši istorija ne apie vieną taloną

Po kelių dienų Irena grįžo namo. Danutė buvo nupirkusi duonos ir varškės, Rūta pakeitė vaistų dėžutę į didesnę, su savaitės dienomis, ir užrašė ant šaldytuvo didelį lapą: „Jei spaudžia krūtinę, sunku kvėpuoti, tirpsta ranka ar labai silpna – skambinti 112.“

Irena iš pradžių burbėjo, kad nereikia jos laikyti vaiku. Bet lapo nenuėmė.

Ji vis dar bijojo trukdyti. Vis dar sakė, kad kitiems blogiau. Vis dar kartais nutylėdavo, kai skaudėdavo. Tačiau po tos dienos Rūta pradėjo skambinti kas vakarą, o ne „kai turės laiko“. Danutė dažniau užsukdavo su smulkmena, kurios neva pati turėjo per daug. O Irena, nors ir nedrąsiai, pradėjo mokytis vieno dalyko: pagalbos prašymas nėra gėda.

Ši istorija nėra tik apie poliklinikos telefoną ar negautą taloną. Ji apie žmones, kurie visą gyvenimą buvo mokomi pakentėti. Apie senjorus, kurie bijo pasirodyti įkyrūs. Apie vaikus, kurie pripranta, kad tėvai „kaip nors“. Apie sistemą, kurioje žmogus su skausmu kartais pirmiausia turi įveikti ne ligą, o užimtą telefono liniją.

Tą rytą Irena norėjo tik patekti pas gydytoją. Vakare jos bute stovėjo greitoji.