Ekspertai paaiškino, kodėl nereikėtų neštis telefono į tualetą

Telefonas vienoje rankoje, užrakintos vonios durys, kelios ramybės minutės nuo namų triukšmo – daugeliui tai tapo beveik automatiniu ritualu. Žmogus atsisėda „tik trumpam“, atsiverčia žinutes ar naujienas ir nepastebi, kaip iš kelių minučių pasidaro penkiolika. Tuo metu už durų gali laukti vaikas, vėsti kava ar skambėti priminimas, kad jau seniai reikia išeiti iš namų.

Atrodo, kas čia blogo: telefonas juk padeda prasiblaškyti, o tualetas – viena iš nedaugelio vietų, kur niekas netrukdo. Tačiau toks įprotis turi kainą, kurios iškart nesimato. Ji susijusi ne vien su bakterijomis ant ekrano, bet ir su tuo, kiek ilgai bei kaip žmogus sėdi, ką po to liečia rankomis ir kodėl paprastas kūno poreikis virsta dar viena ekrano sesija.

„Tik penkios minutės“ tualete dažnai nebūna tik penkios

Be telefono žmogus paprastai atlieka tai, dėl ko atėjo, nusiplauna rankas ir išeina. Su telefonu laiko pojūtis pasikeičia: viena žinutė nuveda prie kitos, trumpas vaizdo įrašas – prie dar kelių, o naujienų srautas apskritai neturi natūralios pabaigos. Kūnas jau seniai baigė savo darbą, tačiau žmogus vis dar sėdi, nes pirštas automatiškai slenka per ekraną.

Ilgas sėdėjimas ant klozeto nėra tas pats, kas trumpam prisėsti ant kėdės. Šioje padėtyje gali didėti spaudimas tiesiosios žarnos srities kraujagyslėms, todėl žmonėms, kurie turi polinkį į hemorojų ar jaučia diskomfortą, įprotis užsibūti gali būti ypač nemalonus. Tai nereiškia, kad kiekvienas telefono naudojimas būtinai sukels sveikatos problemų, bet kai toks scenarijus kartojasi kasdien, kūnas gauna daugiau apkrovos, nei jam reikia.

Dažniausiai žmogus pyksta ne dėl paties patarimo padėti telefoną į šalį. Nemalonu suprasti, kad ramybės minutė, kuri turėjo būti poilsis, iš tiesų pavogė laiką ir dar tapo papildomu įpročiu, kurio sunku atsisakyti. Tualetas neturėtų būti vieta, kur kūnas laukia, kol protas pabaigs skaityti internetą.

Ekranas keliauja ten, kur rankos turėtų likti švarios

Telefoną liečiame beveik nuolat: virtuvėje, automobilyje, darbe, parduotuvėje, lovoje. Tualete jis atsiduria ant kelių ar rankoje, o po to keliauja prie veido, ant valgomojo stalo, į kišenę, kartais net prie vaiko rankų. Rankas galima kruopščiai nusiplauti, bet ekranas dažnai lieka toks, koks buvo.

Problema nėra kvietimas gyventi steriliai ar paniškai bijoti kiekvieno paviršiaus. Bakterijų aplink mus yra visur, o vien nuo telefono žmogus nesuserga. Tačiau higienos esmė paprasta: kuo mažiau nereikalingų daiktų įnešame į vietą, kur jų nereikia, tuo mažiau vėliau juos nešiojame po namus.

Ypač lengva tai pamiršti skubant. Tėvas ar mama grįžta pas vaiką, darbuotojas – prie bendro kompiuterio, senjoras – ruošti maisto, ir telefonas lieka rankoje kaip įprasta kasdienybės dalis. Reguliarus telefono valymas tinkamomis priemonėmis ir rankų plovimas po tualeto yra paprastesnė apsauga nei bandymas vėliau prisiminti, kur ekranas tą dieną jau buvo padėtas.

Ekspertai paaiškino, kodėl nereikėtų neštis telefono į tualetąNuotrauka: Sukurta DI

Vieniems tai pertrauka, kitiems – dar vienas sunkiai nutraukiamas ekranas

Skirtingi žmonės į tualetą telefoną nusineša dėl skirtingų priežasčių. Dirbantis žmogus gali tikėtis kelių tylių minučių tarp susitikimų, tėvai su mažais vaikais – vienintelės trumpos pauzės be klausimų ir prašymų. Vieniši žmonės kartais tiesiog nenori likti tyloje, o paaugliams telefonas gali būti taip įaugęs į ranką, kad jis keliauja iš kambario į kambarį net nepagalvojus.

Tačiau būtent todėl verta į šį įprotį žiūrėti be pašaipos. Žmogus ne visada renkasi ekraną iš tingumo ar blogos valios – dažnai tai būdas trumpam atsijungti nuo įtampos. Bėda ta, kad telefonas retai suteikia tikrą poilsį: vietoje tylos jis atneša darbo laiškus, ginčus komentaruose, neraminančias antraštes ir palyginimus su kitų gyvenimais.

Kai net trumpiausia pauzė užpildoma ekranu, smegenys beveik nebeturi akimirkos pabūti be naujo stimulo. Tada žmogus grįžta į virtuvę ar prie darbo stalo lyg ir pailsėjęs, bet galvoje lieka perskaityta žinutė, nesibaigiantis vaizdas ar neatsakyta užduotis. Kartais geriausia pertrauka yra ne turinys telefone, o kelios paprastos minutės be jo.

Kaip nutraukti įprotį, nepadarant iš to didelės kovos

Pats paprasčiausias sprendimas – prieš einant į tualetą telefoną palikti ten, kur jis buvo: ant stalo, įkrovimo vietoje ar kišenėje prie durų. Pirmomis dienomis ranka gali beveik pati jo ieškoti, ypač jei įprasta tikrinti pranešimus vos atsisėdus. Tai normalu – įprotis veikia greičiau nei sąmoningas sprendimas.

Jeigu telefonas būtinas dėl laukiamo skambučio ar šeimos aplinkybių, galima bent jau nusistatyti ribą: jo neatsirakinti „šiaip sau“ ir neįsitraukti į begalinį turinio srautą. O jei prietaisas vis dėlto buvo nusineštas, verta nepamiršti nuvalyti ekraną pagal gamintojo rekomendacijas. Tai maža buitinė detalė, bet ji padeda atskirti telefoną kaip reikalingą daiktą nuo telefono kaip nuolat rankose esančio daikto.

Paslaugų teikėjams ir darbdaviams čia taip pat yra apie ką pagalvoti. Žmogui, kuris visą dieną neturi normalios pertraukos, tualetas kartais tampa vienintele vieta atsikvėpti. Tikra trumpa poilsio pauzė, galimybė ramiai atsigerti vandens ar išeiti kelioms minutėms į lauką ilgainiui sveikesnė nei slapta ekraninė pertrauka už uždarų durų.

Telefoną palikti už tualeto durų nėra griežta taisyklė ar moralinis egzaminas. Tai mažas būdas susigrąžinti ribą tarp kūno poreikio, higienos ir nuolatinio informacijos triukšmo. Kartais sveikiausia kasdienė pertrauka prasideda nuo labai paprasto judesio – padėti ekraną šiek tiek toliau, nei pasiekia ranka.