„Jie mane pasivijo A1 kelyje ir apkaltino dėl išdaužto stiklo“: teisininkas paaiškino, ką tokiu atveju būtina daryti

Važiavau A1 keliu įprastu greičiu, niekur neskubėjau ir net negalvojau, kad po kelių minučių atsidursiu situacijoje, kuri išmuš iš vėžių visai dienai. Galinio vaizdo veidrodėlyje pamačiau automobilį, kuris priartėjo labai greitai. Iš pradžių maniau, kad žmogus tiesiog nori aplenkti, bet jis ėmė mirksėti šviesomis, spaustis arčiau ir rodyti gestais, kad sustočiau.

Sustojau tik saugioje vietoje – ne viduryje kelio, ne staigiai, ne ten, kur galėjau sukelti dar vieną pavojų. Vos tik išlipau, iš kito automobilio vairuotojas pasakė sakinį, nuo kurio viduje viskas sustingo: „Iš jūsų automobilio išskrido akmuo ir išdaužė mano priekinį stiklą.“

Pirma mintis buvo labai paprasta: negali būti. Nieko nejaučiau, nieko nemačiau, jokio krovinio nevežiau, priekaboje nieko neturėjau, iš automobilio niekas nekrito. Bet žmogus rodė į įskilusį priekinį stiklą ir jau kalbėjo taip, lyg kaltė būtų aiški. Būtent tada supratau, kad tokioje situacijoje pavojingiausia yra ne pats akmuo, o skubotas prisipažinimas.

Pirmas teisininko patarimas – nepripažinti kaltės vien dėl spaudimo

Vėliau teisininkas man paaiškino labai paprastai: jei kažkas jus sustabdė ir sako, kad iš jūsų automobilio išlėkė akmuo, tai dar nereiškia, kad jūs automatiškai kaltas. Vien piktas tonas, įskilęs stiklas ir frazė „aš mačiau“ nėra tas pats, kas aiškūs įrodymai.

Situacija gali būti labai skirtinga. Viena, jei akmuo, žvyras ar kitas daiktas nukrito nuo jūsų vežamo krovinio, priekabos, stogo ar netvarkingai pritvirtintos detalės. Tada klausimų gali būti daug daugiau. Visai kas kita, jei akmuo tiesiog buvo pakeltas nuo kelio dangos jūsų automobilio ratu. Tokiu atveju reikia aiškintis, ar tikrai yra jūsų atsakomybė, ar tai buvo atsitiktinė kelio rizika, kurios jūs negalėjote kontroliuoti.

Teisininko žodžiai man įstrigo: „Ne tas moka, kurį pirmą pagauna. Moka tas, kurio atsakomybė įrodyta.“ Todėl svarbiausia tokioje vietoje – ne ginčytis, ne bėgti ir ne pasirašyti bet ką, o ramiai fiksuoti aplinkybes.

Kodėl negalima aklai pildyti deklaracijos

Kitas vairuotojas gali iš karto siūlyti pildyti eismo įvykio deklaraciją. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paprasta: užpildome, draudimas susitvarko, visi išsiskirstome. Bet čia ir slypi didžiausia klaida.

Policija primena, kad jei eismo įvykyje nėra sužeistųjų, dalyviai sutaria dėl aplinkybių ir kaltės, žala padaryta tik transporto priemonėms, nėra įtarimų dėl neblaivumo ar apsvaigimo, policijos kviesti nereikia – pakanka užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Tačiau jei dėl aplinkybių nesutariama, turi būti kviečiama policija.

Būtent žodis „sutaria“ čia yra svarbiausias. Jei jūs nesate tikras, kad akmuo iš tiesų išlėkė iš jūsų automobilio, jei nematėte įvykio, jei neturite krovinio ir nesuprantate, kaip tai galėjo nutikti, nereikia deklaracijoje rašyti taip, lyg viskas aišku. Pasirašyti dokumentą vien tam, kad kitas vairuotojas nurimtų, yra blogiausias sprendimas.

Deklaracija nėra tuščias lapas „dėl visa ko“. Joje aprašomos aplinkybės, braižoma schema, nurodomi dalyviai ir parašais patvirtinama tai, kas įrašyta. Lietuvos transporto saugos administracija taip pat nurodo, kad jei dalyviai sutaria ir nekviečia policijos, jie turi užpildyti deklaraciją, aprašyti aplinkybes, nubraižyti schemą ir ją pasirašyti. Jei nesutariama – kviečiama policija.

Ką reikėjo padaryti vietoje

Teisininkas paaiškino, kad pirmiausia reikėjo pasirūpinti saugumu. A1 kelyje staigus sustojimas gali būti pavojingesnis už patį konfliktą. Geriau sustoti degalinėje, aikštelėje, saugiame kelkraščio ruože ar kitoje vietoje, kur nekeliama rizika sau ir kitiems.

Tada reikia ramiai užfiksuoti viską, ką įmanoma. Nufotografuoti kito automobilio stiklą, savo automobilio galą, padangas, ar nėra kokių nors nulūžusių detalių, ar nevežtas krovinys, kokia kelio danga, ar šalia buvo žvyro, kelio darbų, sunkvežimių, kitų automobilių. Jei turite vaizdo registratorių, įrašas gali tapti svarbiausiu įrodymu.

Taip pat verta užsirašyti tikslią vietą, laiką, automobilių numerius, vairuotojo kontaktus ir liudininkus. Jei kitas vairuotojas elgiasi agresyviai, spaudžia pasirašyti, grasina ar neleidžia ramiai aiškintis, tai dar viena priežastis ne spręsti viską „ant kelio“, o kviesti policiją.

Kada gali veikti privalomasis draudimas

Daugelis tokioje situacijoje pirmiausia klausia: ar čia mokės draudimas? Lietuvos bankas aiškina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas skirtas atlyginti žalai tretiesiems asmenims, kai dėl eismo įvykio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė.

Tai reiškia vieną svarbų dalyką: nepakanka vien to, kad kito automobilio stiklas įskilo. Reikia nustatyti, ar žala tikrai susijusi su jūsų automobilio naudojimu ir ar jums dėl jos kyla civilinė atsakomybė. Jei nuo jūsų automobilio nukrito netinkamai pritvirtinta detalė ar iš krovinio pabiro akmenys, situacija gali būti viena. Jei akmenuką atsitiktinai pakėlė ratas nuo kelio, ginčas gali būti daug sudėtingesnis.

Todėl teisininkas patarė apie tokį įvykį pranešti savo draudikui ir tiksliai nurodyti, kad kaltės nepripažįstate, jei iš tiesų nesate tikras dėl aplinkybių. Draudikui svarbios nuotraukos, įrašai, policijos medžiaga, deklaracija arba kiti įvykį patvirtinantys duomenys. „Lietuvos draudimas“ taip pat įspėja, kad per stresą žmonės kartais sutinka su menama kalte arba netiksliai aprašo įvykio aplinkybes.

Svarbiausia – nepasiduoti emocijoms

Tokiose situacijose viskas vyksta labai greitai. Kitas vairuotojas piktas, jūs sutrikęs, kelias triukšmingas, automobiliai lekia pro šalį, galvoje sukasi tik viena mintis – kuo greičiau iš čia išvažiuoti. Bet būtent tada lengviausia padaryti klaidą.

Jei tikrai kaltas – reikia elgtis atsakingai. Jei nuo jūsų krovinio nukrito akmuo, jei vežėte žvyrą, jei kažkas buvo nepritvirtinta, slėptis nėra išeitis. Tačiau jei jūs nieko nevežėte, nieko nejautėte, o kitas žmogus tik tvirtina, kad akmuo išlėkė „iš jūsų automobilio“, neskubėkite savęs paversti kaltininku.

Teisininko paaiškinimas mane nuramino labiau nei bet koks ginčas vietoje. Tokiu atveju reikia ne šaukti, ne įrodinėti emocijomis, o rinkti faktus. Jei sutariate dėl aplinkybių – galima pildyti deklaraciją. Jei nesutariate – kviečiama policija. Jei neaišku, ar yra jūsų atsakomybė – to ir nereikia slėpti.

Ką dabar daryčiau, jei tai pasikartotų

Jeigu mane dar kartą kas nors pasivytų A1 kelyje ir pasakytų, kad iš mano automobilio išskrido akmuo, elgčiausi daug ramiau. Sustojčiau tik saugioje vietoje. Įjungčiau avarinį signalą. Nufotografuočiau abu automobilius ir aplinką. Paklausčiau, ar žmogus turi vaizdo registratoriaus įrašą. Nepasirašyčiau jokios deklaracijos, kurioje nurodyta mano kaltė, jeigu pats nesu įsitikinęs, kad taip ir buvo.

Ir svarbiausia – nekartočiau frazės „gal čia nuo manęs“, nes tokia frazė vėliau gali atrodyti kaip prisipažinimas. Geriau sakyti aiškiai: „Įvykio nemačiau, krovinio nevežiau, aplinkybių nepripažįstu, fiksuokime faktus ir, jei nesutariame, kvieskime policiją.“

Tą dieną supratau vieną nemalonią tiesą: kelyje gali tapti kaltas ne todėl, kad kažką padarei, o todėl, kad išsigandęs pats per greitai su tuo sutikai. Akmuo gali išdaužti stiklą per sekundę, bet neapgalvotas parašas gali kainuoti daug daugiau.