Turtingiausi važinėja elektromobiliais? Neringoje jų beveik 20 kartų daugiau nei Visagine

Elektromobilių Lietuvoje daugėja, tačiau pažvelgus ne į visos šalies, o į atskirų savivaldybių statistiką išryškėja labai nevienodas vaizdas. Neringoje elektromobiliai sudaro 5,15 proc. vietos automobilių parko, o Visagine – vos 0,27 proc. Skirtumas siekia beveik 20 kartų. Ir tai nėra vien geografija: elektromobilių gerokai daugiau ten, kur gyventojų pajamos didesnės.

Šie skaičiai primena problemą, apie kurią kalbama jau ne vienerius metus. Elektromobilis gali būti pigesnis eksploatuoti, jam reikia mažiau įprastos variklio priežiūros, o kraunant namuose kelionės gali kainuoti mažiau nei važiuojant benzininiu ar dyzeliniu automobiliu. Tačiau visa tai tampa svarbu tik tada, kai žmogus pirmiausia gali sau leisti elektromobilį nusipirkti.

Turtingesnė savivaldybė – daugiau elektromobilių

Pagal 2026 metų birželio „Sodros“ atviruosius duomenis didžiausios vidutinės apdraustųjų pajamos buvo Neringoje – 3 587 eurai prieš mokesčius. Toliau rikiavosi Vilniaus miestas su 2 970 eurų, Vilniaus rajonas – 2 619 eurų, Kauno miestas – 2 600 eurų ir Kauno rajonas – 2 566 eurai.

Automobilių prekybininkų „Wheelstreet“ surinkti duomenys rodo, kad būtent šios penkios savivaldybės išsiskiria ir didesne elektromobilių dalimi. Visose jose elektromobilių dalis viršija 1,82 proc. šalies vidurkį, o Neringoje pasiekia 5,15 proc.

Dar ryškesnis kontrastas atsiranda palyginus Vilnių su Kalvarija. Sostinėje vidutinės apdraustųjų pajamos birželį siekė 2 970 eurų prieš mokesčius, o Kalvarijoje – 1 871 eurą. Pajamų skirtumas siekia maždaug 59 proc., tačiau elektromobilių paplitimo skirtumas gerokai didesnis: Vilniuje jie sudaro 3,48 proc. automobilių parko, Kalvarijoje – tik 0,52 proc.

Krovimo sprendimų bendrovės „Evioni“ vadovas Ignas Petrikonis aiškina, kad didesnes pajamas turintis žmogus gali vertinti automobilį ilgesnėje perspektyvoje. Jam svarbu ne tik tai, kiek transporto priemonė kainuoja salone šiandien, bet ir kiek jos įkrovimas, remontas bei priežiūra kainuos per penkerius ar dešimt metų.

Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui situacija kitokia. Jei benzininis ar dyzelinis automobilis kainuoja keliais tūkstančiais eurų mažiau, būtent ši suma gali nulemti pasirinkimą. Galimas sutaupymas po penkerių metų mažai guodžia tada, kai papildomų kelių tūkstančių eurų reikia šiandien.

Parama gali būti milžiniška, tačiau atsiranda kitas klausimas

Regioninį skirtumą ateityje siekiama mažinti finansinėmis paskatomis. Nuo 2027 metų daliai mažesnes pajamas gaunančių regionų gyventojų planuojama kompensuoti iki 90 proc. elektromobilio kainos – iki 20 tūkst. eurų perkant naują ir iki 12 tūkst. eurų renkantis naudotą automobilį.

Iš pirmo žvilgsnio tokia parama gali atrodyti kaip sprendimas, galintis iš esmės pakeisti elektromobilių rinką regionuose. Tačiau lieka praktinių kliūčių. Net ir gavus didelę kompensaciją gali prireikti nuosavų pinigų, finansavimo ar lizingo, o automobilį reikės drausti, prižiūrėti ir krauti.

Verslininkas ir investuotojas Mindaugas Busila šį paradoksą apibūdina gana tiesiai: valstybė turi rasti žmogų, kuris būtų pakankamai mažas pajamas gaunantis, kad atitiktų paramos sąlygas, tačiau kartu pakankamai finansiškai pajėgus, kad galėtų padengti likusią automobilio kainą ir jį išlaikyti.

Todėl vien subsidijos dydis dar neparodo, kiek žmonių realiai galės ja pasinaudoti. Jeigu šeimai ir keli tūkstančiai eurų yra didžiulė suma, 90 proc. kompensacija nebūtinai automatiškai paverčia elektromobilį prieinamu.

Elektromobilių bumas

Įmonės elektromobilius perka visai kitu tempu

Dar aiškiau finansų svarbą parodo įmonių automobilių parkas. Įmonėms priklauso tik maždaug 12 proc. visų Lietuvos lengvųjų automobilių, tačiau jos valdo net 37 proc. šalyje registruotų elektromobilių.

Tokį skirtumą galima sieti su keliomis aplinkybėmis. Įmonės turi didesnes galimybes planuoti ilgalaikes investicijas, tam tikrais atvejais gali pasinaudoti PVM atskaita, joms lengviau įsirengti nuosavas įkrovimo stoteles ar sudaryti ilgalaikes transporto parko atnaujinimo sutartis.

Geografinė koncentracija taip pat didžiulė. Net 55 proc. įmonėms priklausančių elektromobilių registruoti Vilniaus apskrityje. Tai reiškia, kad elektromobilių žemėlapį formuoja ne tik gyventojų atlyginimai, bet ir tai, kur susitelkusios finansiškai stipresnės įmonės.

Susidaro savotiškas uždaras ratas: didmiesčiuose daugiau gerai apmokamų darbo vietų, daugiau įmonių, daugiau naujesnių automobilių, daugiau įkrovimo galimybių – ir kartu daugiau elektromobilių. Regionuose kiekviena iš šių sąlygų gali būti silpnesnė.

Vien pinigais Visagino skirtumo paaiškinti nepavyksta

Vis dėlto atlyginimas nėra vienintelis atsakymas. Geras pavyzdys – Visaginas, kuriame elektromobiliai sudaro mažiausią automobilių parko dalį Lietuvoje – vos 0,27 proc., nors pagal vidutines gyventojų pajamas ši savivaldybė nėra paskutinėje vietoje.

Automobilio pasirinkimą lemia ir esamo automobilių parko amžius, gyvenamojo būsto tipas, galimybė automobilį krauti namuose, viešųjų įkrovimo stotelių prieinamumas bei kasdieniai gyventojų maršrutai. Daugiabutyje gyvenančiam žmogui, neturinčiam patogios įkrovimo vietos, elektromobilis gali būti gerokai mažiau patrauklus nei žmogui, kuris gyvena nuosavame name ir kiekvieną naktį gali automobilį prijungti savo kieme.

Todėl elektromobilių plėtra regionuose greičiausiai priklausys ne nuo vienos subsidijos ar dar kelių greitojo įkrovimo stotelių.

I. Petrikonio teigimu, didesnį lūžį gali atnešti naudotų elektromobilių rinka. Kai atsiras gerokai daugiau patikimų 10–15 tūkst. eurų kainuojančių naudotų elektromobilių, pasirinkimas taps realesnis gerokai platesniam gyventojų ratui.

Būtent čia gali slypėti didžiausias pokytis. Kol elektromobilio pirkimas daugeliui pirmiausia reiškia didelę pradinę investiciją, Lietuvos žemėlapyje jie ir toliau gali koncentruotis ten, kur daugiau uždirbama. Neringos ir Visagino beveik 20 kartų skirtumas parodo, kad elektromobilių revoliucija Lietuvoje jau vyksta – tik kol kas ji ne visus šalies gyventojus pasiekia vienodai.