Užuot šaukę ant vaiko, pasakykite šiuos kelis žodžius – jie dažnai suveikia geriau nei pakeltas balsas

Vaikas išpylė sriubą, trečią kartą atsisako rengtis, nenori eiti miegoti arba parduotuvėje staiga surengia sceną. Tėvams tokios akimirkos pažįstamos iki skausmo. Kai esi pavargęs, galvoje sukasi darbai, o kantrybė baigiasi, pakeltas balsas atrodo greičiausias būdas sustabdyti chaosą. Vaikas išsigąsta, trumpam nutyla ir atrodo, kad problema išspręsta. Tačiau dažnai išsprendžiama tik akimirka, o ne pati situacija.

Yra daug paprastesnė frazė, kurią verta išbandyti prieš pradedant šaukti: „Matau, kad tau dabar sunku. Pasakyk, kas nutiko ir kaip galime tai išspręsti?“ Ji nereiškia, kad vaikui leidžiama viskas. Ribos niekur nedingsta. Skirtumas tik tas, kad vietoje kovos prasideda pokalbis.

Ir kartais tai pakeičia visą situaciją.

Šauksmas gali sustabdyti elgesį, bet nebūtinai išmoko, ką daryti kitaip

Pakėlus balsą rezultatas dažnai matomas iš karto. Vaikas sustoja, nustoja ginčytis, pradeda rengtis arba pagaliau padeda žaislą į vietą. Tėvui natūraliai atrodo: štai, suveikė.

Tačiau vaikas tuo metu gali reaguoti ne todėl, kad suprato savo klaidą. Jis gali tiesiog išsigąsti.

Jeigu tokios situacijos kartojasi nuolat, vaikas pamažu mokosi ne to, kaip spręsti konfliktą, o kaip išvengti suaugusiojo pykčio. Vieni vaikai pradeda slėpti klaidas, kiti meluoti, treti į pakeltą balsą atsako dar didesniu pykčiu.

Ypač mažesni vaikai dar nemoka savo emocijų valdyti taip, kaip suaugusieji. Jeigu keturmetis griūva ant grindų todėl, kad negavo saldainio, jo elgesys suaugusiajam gali atrodyti absurdiškas. Tačiau vaikui tuo momentu nusivylimas yra visiškai tikras.

Tai nereiškia, kad saldainį reikia duoti. Galima pripažinti emociją ir kartu išlaikyti ribą.

Pavyzdžiui: „Matau, kad labai nori saldainio ir pyksti. Suprantu. Bet šiandien jo nepirksime.“

Kartais tokia viena rami frazė padaro daugiau nei penkios minutės ginčo.

Yra žodžiai, kurie vaiką sustabdo visai kitaip

Kai vaikas pyksta, verkia ar priešinasi, suaugusiajam norisi kuo greičiau paaiškinti, kodėl jis neteisus. Tačiau emocijų įkarštyje ilgi moralai dažniausiai neveikia.

Daug veiksmingiau pirmiausia parodyti, kad supratote, kas vyksta.

Galima pasakyti: „Matau, kad tu pyksti.“

Arba: „Matau, kad tau dabar nepatinka tai, ko prašau.“

Tada – riba: „Bet vis tiek dabar turime eiti namo.“

Ir galiausiai pasirinkimas arba sprendimas: „Nori pats apsiauti batus ar padėti tau?“

Šios frazės atrodo labai paprastos, tačiau jose yra svarbus skirtumas. Vaikas gauna signalą: mano jausmas pastebėtas, tačiau taisyklė dėl to nepasikeitė.

Tai nėra nuolaidžiavimas. Priešingai – rami ir aiški riba dažnai yra daug stipresnė už rėkimą.

Didelė dalis konfliktų prasideda ne dėl vaiko

Kartais verta sau pripažinti ir nepatogią tiesą: vaikas nebūtinai padarė kažką tokio siaubingo, kad nusipelnė mūsų reakcijos.

Sudužusi lėkštė gali būti tiesiog sudužusi lėkštė.

Išpilta stiklinė pieno – tiesiog nelaimingas atsitikimas.

Tačiau jeigu tuo metu darbe buvo sunki diena, namuose laukia krūva reikalų, galvą skauda, o žmogus jau penktą kartą valo grindis, reakcija kyla ne vien dėl pieno.

Vaikas viso šio konteksto nežino.

Jam gali būti visiškai neaišku, kodėl vakar numestas puodelis sukėlė tik atodūsį, o šiandien už tą patį tėvas ar mama pradėjo šaukti.

Būtent todėl prieš reaguojant kartais verta savęs paklausti: ar aš dabar pykstu dėl vaiko elgesio, ar tiesiog visa diena buvo per sunki?

Vien šis klausimas neretai padeda sustabdyti reakciją, kurios po penkių minučių jau gailėtumėmės.

„Kaip galime tai išspręsti?“ – klausimas, kuris keičia vaidmenis

Viena naudingiausių frazių konfliktinėje situacijoje yra labai paprasta:

„Gerai, problema yra tokia. Kaip galime ją išspręsti?“

Tarkime, vaikas nenori tvarkyti kambario. Vietoje „Kiek kartų tau kartoti?“ galima pasakyti: „Matau, kad nenori tvarkytis. Bet žaislai turi būti surinkti. Nuo ko pradedame – nuo kaladėlių ar mašinėlių?“

Vaikas negauna galimybės nuspręsti, ar apskritai tvarkysis. Tačiau jis gauna mažą pasirinkimą, kaip tai padarys.

Mažiems vaikams tokie pasirinkimai dažnai labai svarbūs, nes suteikia šiek tiek kontrolės.

Lygiai taip pat galima elgtis ruošiantis miegoti: „Miegoti vis tiek einame dabar. Bet pirmiausia valysiesi dantis ar apsivilksi pižamą?“

Paprasta, tačiau konfliktas iš „tu prieš mane“ virsta konkrečiu veiksmu.

Ramiai kalbėti nereiškia leisti vaikui vadovauti namams

Čia tėvai kartais nuvažiuoja į kitą kraštutinumą. Nenorėdami šaukti pradeda dėl visko tartis, derėtis ir bijoti pasakyti griežtą „ne“.

To taip pat nereikia.

Vaikams ribos yra būtinos. Jie turi žinoti, kad negalima mušti kito žmogaus, bėgti į gatvę, mėtyti daiktų ar ignoruoti kiekvienos šeimos taisyklės.

Skirtumas tas, kaip riba pasakoma.

„Nustok rėkti, nes gausi!“ ir „Matau, kad labai pyksti, bet mušti manęs negalima“ perduoda visiškai skirtingą žinutę.

Antroje frazėje nėra silpnumo. Priešingai – suaugęs žmogus išlieka situacijos šeimininkas, tačiau nepraranda savitvardos.

O vaikui tai tampa pavyzdžiu, kaip galima pykti neprarandant kontrolės.

Tėvai taip pat nėra robotai

Žinoma, gražiai skamba patarimas „niekada nešaukite“. Realiame gyvenime taip nebūna.

Tėvai pavargsta. Kartais pratrūksta. Kartais pasako per griežtai. Viena tokia situacija savaime nereiškia, kad santykiai su vaiku sugadinti.

Svarbu, kas vyksta po to.

Jeigu supratote, kad perlenkėte lazdą, vaikui galima labai paprastai pasakyti: „Aš supykau ir per garsiai ant tavęs šaukiau. Taip kalbėti nereikėjo.“

Tai nereiškia, kad atsiimate taisyklę ar leidžiate vaikui daryti tai, dėl ko kilo konfliktas. Suaugęs žmogus tiesiog prisiima atsakomybę už savo elgesį.

Ir vaikui tai yra labai stipri pamoka: net suaugusieji gali suklysti, tačiau klaidą galima pripažinti ir ištaisyti.

Kartais svarbiausia vaikui – ne dar viena pamoka

Kai šeimoje daug skubėjimo, pokalbiai su vaikais dažnai virsta nurodymų grandine: kelkis, rengkis, valgyk, paskubėk, padaryk pamokas, susitvarkyk, išsivalyk dantis, eik miegoti.

Ir tada tėvai nustemba, kodėl vaikas į kiekvieną naują prašymą pradeda reaguoti pasipriešinimu.

Kartais santykiui labai padeda visai paprasti dalykai – pasivaikščiojimas, bendras maisto gaminimas, žaidimas, pokalbis automobilyje ar pusvalandis, kai telefonas padedamas į šalį.

Vaikui daug lengviau priimti ribas iš žmogaus, su kuriuo jis jaučiasi turintis ryšį.

Tai nereiškia, kad kiekvienas konfliktas stebuklingai išnyks. Vaikai vis tiek pyks, ginčysis ir bandys ribas – tai normali augimo dalis.

Tačiau kitą kartą, kai jau norėsis pakelti balsą, galima pabandyti sustoti ties viena fraze:

„Matau, kad tau dabar sunku. Pasakyk, kas vyksta. Sprendimą rasime, bet šitos taisyklės vis tiek laikysimės.“

Galbūt vaikas nenurims per sekundę. Jokių stebuklingų sakinių, kurie veiktų visada ir su kiekvienu vaiku, nėra.

Tačiau ilgainiui vaikas išmoksta vieną svarbų dalyką: net kai mes pykstame vienas ant kito, kalbėtis galima nebijant vienas kito.