Ispanai vakarieniauja 22 val. ne vien dėl tradicijų: viską pakeitė vienas 1940 metų sprendimas

Turistas, pirmą kartą atvykęs į Ispaniją, dažnai nustemba: 19 valandą restoranai dar pustuščiai, 20 valandą vakarienė tik prasideda, o apie 22 valandą gatvės ir terasos pagaliau prisipildo žmonių. Kitose Europos šalyse tokiu metu daugelis jau ruošiasi miegoti, tačiau Ispanijoje vakaras tik įsibėgėja. Ir priežastis slypi ne vien temperamente, siestoje ar pietietiškame gyvenimo būde – dalį šio ritmo nulėmė daugiau kaip prieš 80 metų pakeistas laikrodis.

Iki 1940 metų Ispanija gyveno pagal Grinvičo laiką, kaip Portugalija ir Jungtinė Karalystė. Tačiau tų metų kovą laikrodžiai visoje šalyje buvo pasukti viena valanda į priekį ir Ispanija perėjo prie Vidurio Europos laiko. Sprendimas turėjo padėti suderinti kasdienį gyvenimą su kitomis Europos valstybėmis, tačiau laikrodžiai į ankstesnę laiko juostą taip ir nebuvo grąžinti. Per kelis dešimtmečius naujas laikas taip įaugo į šalies gyvenimą, kad šiandien pakeisti jį būtų kur kas sudėtingiau nei tiesiog persukti rodykles.

Laikrodis rodo 22 val., tačiau saulė sako visai ką kita

Pažvelgus į Europos žemėlapį atsiranda keistas paradoksas. Didelė Ispanijos dalis geografiškai yra panašioje ilgumoje kaip Jungtinė Karalystė ar Portugalija, tačiau laikrodžiai rodo tokį pat laiką kaip Vokietijoje, Italijoje ar Lenkijoje. Dėl to oficialus laikas gerokai lenkia natūralų saulės ritmą, o vakarai Ispanijoje pagal laikrodį atrodo daug vėlesni, nei iš tikrųjų yra pagal Saulę.

Skirtumas ypač gerai juntamas šalies vakaruose. Galisijoje vasarą Saulė aukščiausią tašką gali pasiekti tik gerokai po 14 valandos. Todėl vakarienė 22 valandą ten pagal natūralų paros ritmą nėra tokia ekstremaliai vėlyva, kaip gali pasirodyti turistui iš Lietuvos. Jeigu Ispanija gyventų pagal geografiškai artimesnį laiką, dalis šiandien 22 valandą vykstančių vakarienių laikrodyje atrodytų maždaug kaip 21 valandos vakarienė.

Būtent todėl ispanų dienotvarkė daugeliu atvejų pasislinkusi: vėliau pietaujama, vėliau vakarieniaujama, vėliau prasideda televizijos laidos, o didžiuosiuose miestuose visiškai įprasta matyti šeimas vaikštinėjančias gatvėmis tada, kai Šiaurės Europoje dauguma namų jau nurimę.

Ar Franco tikrai persuko laikrodžius dėl Hitlerio?

Su 1940 metų sprendimu ilgą laiką buvo siejama populiari istorija, esą diktatorius Francisco Franco sąmoningai pakeitė Ispanijos laiką norėdamas priartėti prie nacistinės Vokietijos ir Adolfui Hitleriui palankios Europos tvarkos. Ši versija iki šiol kartojama kelionių pasakojimuose ir socialiniuose tinkluose, tačiau istorikai bei astronomai į ją žiūri gerokai atsargiau.

Šaltinyje pateikiamas paaiškinimas, kad sprendimas pirmiausia buvo siejamas su noru suderinti darbo ir kasdienybės grafiką su kitomis Europos valstybėmis. Kad ir kokie buvo tikslūs politiniai motyvai, faktas išlieka tas pats – 1940 metais persuktas laikrodis atgal taip ir nebuvo atsuktas.

Ir čia prasidėjo įdomiausia dalis. Žmonės nepersikėlė valgyti, miegoti ir gyventi viena valanda anksčiau vien todėl, kad to pareikalavo laikrodis. Jie ir toliau didelę dienos dalį derino prie natūralios šviesos, todėl oficialus pietų ir vakarienės laikas palaipsniui tapo vis vėlesnis.

Po kelių kartų tai jau nebeatrodė kaip laiko juostos problema. Tai tapo kultūra.

Vėlyva vakarienė dabar jau ne vien laikrodžio pasekmė

Mokslininkai, lyginę panašioje geografinėje padėtyje gyvenančių ispanų ir portugalų dienos ritmus, pastebėjo, kad skirtinga laiko juosta iš tiesų gali turėti įtakos tam, kaip žmogaus biologinis laikrodis sutampa su dienos šviesa. Ispanijoje oficialus laikas labiau nutolęs nuo saulės ritmo, todėl diskusijos apie miegą, darbo laiką ir produktyvumą šalyje kyla jau ne vienerius metus.

Tačiau būtų pernelyg paprasta viską suversti vien 1940 metų sprendimui. Per daugiau kaip aštuonis dešimtmečius vėlyvas gyvenimo ritmas tapo savarankiška tradicija. Restoranai prisitaikė prie klientų, televizijos programos – prie žiūrovų, darbo dienos struktūra – prie pietų ir vakaro ritmo. Net jeigu laikrodžiai rytoj būtų pasukti valanda atgal, ispanai nebūtinai staiga pradėtų vakarieniauti taip pat anksti kaip vokiečiai ar britai.

Tai patvirtina ir tyrimai: net įvertinus laiko juostų skirtumus, ispanai vis tiek linkę valgyti kiek vėliau nei kai kurių kitų Europos šalių gyventojai. Kitaip tariant, istorinį sprendimą per kelis dešimtmečius sustiprino gyvenimo būdas, o gyvenimo būdas galiausiai pavertė jį nacionaliniu įpročiu.

Ispanija ne kartą svarstė laiką atsukti atgal

Diskusijos apie grįžimą prie geografiškai tinkamesnės laiko juostos Ispanijoje buvo kilusios ne kartą. 2013 ir 2016 metais buvo svarstoma galimybė grįžti prie Grinvičo laiko, argumentuojant, kad tai galėtų padėti geriau suderinti darbą, miegą ir natūralų dienos šviesos ciklą.

Tačiau pakeisti laikrodį yra daug lengviau nei pakeisti visą visuomenės ritmą. Restoranų darbo valandos, mokyklos, televizijos programos, verslai, šeimų įpročiai ir socialinis gyvenimas per dešimtmečius prisitaikė prie dabartinės sistemos. Todėl reforma, kuri teoriškai atrodo kaip vienos valandos korekcija, praktiškai paliestų milijonus kasdienio gyvenimo sprendimų.

Štai kodėl 22 valandos vakarienė Ispanijoje šiandien yra ir istorijos, ir geografijos, ir kultūros mišinys. Turistui iš Lietuvos ji gali atrodyti beveik kaip naktipiečiai, tačiau vietiniam žmogui tai – visiškai normalus vakaro metas.

Keisčiausia, kad viena 1940 metais pasukta laikrodžio rodyklė galėjo paveikti kelių kartų gyvenimo ritmą. Laikinas sprendimas liko daugiau nei aštuoniems dešimtmečiams, o šiandien daugelis ispanų jau nebegalėtų įsivaizduoti savo šalies be vėlyvų vakarienių, ilgų vakarinių pasivaikščiojimų ir restoranų, kurie 22 valandą tik pradeda pildytis.