Kai kurie žmonės savo bėdas užkrauna kitiems: kaip apsisaugoti, kad po pokalbio nesijaustumėte išsunkti

Būna žmonių, su kuriais pabendravus norisi ne kavos, o tylos. Atrodo, pokalbis truko vos dešimt minučių – prie parduotuvės, darbe, autobuse ar telefonu, – bet po jo galvoje lieka svetimos ligos, skundai, pykčiai, baimės ir nuoskaudos. Grįžtate namo ir jaučiatės taip, lyg kas būtų užmetęs ant pečių sunkų maišą.

Seniau tokias situacijas žmonės vadindavo „blogos energijos perdavimu“, „nužiūrėjimu“ ar net „svetimų bėdų užkrovimu“. Šiandien tai galima paaiškinti žemiškiau: kai kurie žmonės nemoka tvarkytis su savo nerimu ir emocijomis, todėl jas išpila ant artimiausio klausytojo.

Ir ne visada jie tai daro piktybiškai. Kartais žmogui tikrai sunku. Bet jeigu po kiekvieno pokalbio su juo jaučiatės blogiau, verta susimąstyti – gal jūs jau nebe padedate, o tiesiog tampate svetimų problemų šiukšliadėže.

Kodėl po kai kurių pokalbių pasidaro sunku

Yra žmonių, kurie kalbėdami apie savo problemas nejučia įtraukia kitą žmogų į tą pačią būseną. Jie labai smulkiai pasakoja, kur skauda, kokie tyrimai blogi, kas juos nuskriaudė, kaip viskas nesiseka, kaip visi aplink kalti. Jei esate jautresnis žmogus, tokių pokalbių poveikį galite pajusti gana greitai.

Išklausote apie svetimą ligą – ir vakare jau imate tikrinti, ar jums neskauda ten pat. Išklausote ilgą istoriją apie konfliktą šeimoje – ir patys tampate irzlūs. Žmogus išėjo, padėjo ragelį ar nuėjo savais keliais, o jo nerimas liko pas jus.

Tai nereiškia, kad kažkas mistiškai „perdavė ligą“. Dažniausiai tai emocinis nuovargis. Mūsų kūnas ir protas kartais labai greitai sureaguoja į svetimą įtampą, ypač jei tuo metu patys esame pavargę, neišsimiegoję ar turime savų rūpesčių.

Ribos nėra nemandagumas

Daug žmonių nedrįsta nutraukti tokio pokalbio, nes bijo pasirodyti nejautrūs. Ypač jei kalba vyresnis giminaitis, kaimynė, mama, bendradarbė ar pažįstamas, kuris „tik nori pasipasakoti“. Bet čia svarbu suprasti vieną dalyką: išklausyti žmogų yra gražu, tačiau tai nereiškia, kad privalote sugerti visą jo sunkumą.

Jeigu pokalbis ima varginti, galima labai paprastai pasakyti:

„Suprantu, kad tau sunku, bet man dabar per sunku klausytis apie ligas.“

Arba:

„Pakalbėkime apie ką nors ramesnio, nes tokios temos mane labai išmuša.“

Tai nėra šiurkštumas. Tai normali savisauga. Jei žmogus gerbia jus, jis supras. Jei nesupranta ir toliau pila tą patį, jūs turite teisę pokalbį baigti. Kartais pakanka pasakyti, kad turite eiti, kad paskambinsite vėliau, arba tiesiog pakeisti temą.

Svarbiausia – nesivelti į kaltę. Jūs nesate blogas žmogus vien todėl, kad negalite kasdien klausytis svetimų nelaimių.

Kaip nusimesti svetimą sunkumą

Po tokio pokalbio padeda paprasti dalykai. Nusiprauskite veidą šaltu vandeniu, išeikite trumpam pasivaikščioti, pravėdinkite kambarį, įsijunkite ramią muziką, persirenkite. Tai gali atrodyti kaip smulkmenos, bet jos padeda kūnui suprasti: pokalbis baigėsi, svetimos emocijos nelieka su jumis.

Galite mintyse sau pasakyti: „Tai ne mano našta.“ Kartais šis sakinys labai reikalingas. Ne tam, kad taptume abejingi, o tam, kad nepradėtume gyventi kitų žmonių nerimu.

Žinoma, jei po pokalbių dažnai jaučiate fizinius simptomus, nerimą ar įtampą, verta labiau pasirūpinti savimi. Kartais tai ženklas, kad esate pervargę arba per daug leidžiate kitiems naudotis jūsų kantrybe.

Ne kiekvieną bėdą privalote nešti

Užuojauta yra svarbi, bet ji neturi virsti savęs alinimu. Galima palaikyti žmogų, bet neprivaloma būti nuolatiniu jo skundų klausytoju. Galima būti geram, bet neprivaloma leisti kiekvienam išpilti ant jūsų visą savo pyktį, ligas ir baimes.

Kai kurie žmonės po pokalbio palieka šilumos. Kiti palieka sunkumą. Ir jeigu tas sunkumas kartojasi nuolat, verta ne ieškoti ritualų, o labai aiškiai nusibrėžti ribas.

Kartais geriausia apsauga nuo svetimų bėdų yra paprastas sakinys: „Aš tave girdžiu, bet negaliu visko nešti už tave.“

Ir tai nėra šaltumas. Tai sveikas būdas išlikti ramiam pasaulyje, kuriame kiekvienas turi savų rūpesčių.