Ar sprendimus iš tiesų priima mūsų smegenys, o ne sąmoningas „aš“?

Stovite prie šaldytuvo vėlai vakare. Protas dar prieš minutę priminė, kad po vakarienės saldumynų nebereikia, tačiau ranka jau siekia jogurto, sūrio ar vakarykščio pyrago gabalėlio. Tik tuomet viduje pasigirsta pažįstamas balsas: „Palauk, juk nenorėjau.“

Tokia akimirka gali būti ir visai nekalta – spontaniškai pasirenkame kitą maršrutą namo, atrašome žmogui aštriau, nei ketinome, arba prekybos centre į krepšelį įdedame produktą, kurio nebuvo sąraše. Atrodo, kad sprendimą priėmėme mes. Bet kartais jis tarsi jau būna įvykęs anksčiau, negu spėjame jį paaiškinti sau.

Klausimas, ar sprendimus priima smegenys, o ne sąmoningas „aš“, iš pirmo žvilgsnio skamba nejaukiai. Jei viską nusprendžia biologiniai procesai, įpročiai ir automatinės reakcijos, tai kas tuomet lieka mūsų valiai? Atsakymas nėra toks niūrus: sąmonė nėra atskira nuo smegenų, bet ji tikrai ne visada pirmoji atsisėda prie sprendimų stalo.

Daug sprendimų prasideda dar iki vidinio „nusprendžiau“

Smegenys nuolat apdoroja kur kas daugiau informacijos, nei sąmoningai pastebime. Jos vertina aplinką, atpažįsta grėsmes, prisimena ankstesnę patirtį, reaguoja į kvapus, nuovargį, alkį, kitų žmonių veidus ir balso toną. Dėl to dalis pasirinkimų gimsta labai greitai – dar neatsiradus aiškiai minčiai, kodėl pasirinkome būtent taip.

Tarkime, pavargęs žmogus po sunkios darbo dienos gali rinktis riebesnį ar saldesnį maistą ne todėl, kad sąmoningai nusprendė „elgtis neteisingai“. Jo organizmas ieško greitos energijos ir malonumo, o smegenys siūlo gerai pažįstamą trumpiausią kelią. Vėliau sąmoningas protas neretai tik sukuria paaiškinimą: „Užsitarnavau“, „nuo ryto nieko normalaus nevalgiau“, „rytoj pradėsiu kitaip“.

Tai nereiškia, kad žmogus yra bejėgis savo impulsų keleivis. Greičiau tai priminimas, kad sprendimas nėra vienas mygtuko paspaudimas. Jį sudaro kūno būsena, emocijos, ankstesni įpročiai, aplinka ir tik tada – ramus, sąmoningas svarstymas, jei tam apskritai lieka laiko.

Sąmoningas „aš“ nėra atskiras vadovas galvoje

Kasdien kalbame taip, tarsi vienoje pusėje būtų „aš“, o kitoje – mano smegenys. Tačiau tas sąmoningas „aš“ irgi yra smegenų veiklos dalis: gebėjimas pastebėti mintis, numatyti pasekmes, prisiminti savo tikslus ir sustabdyti automatinę reakciją. Kitaip tariant, nebūtina priešinti žmogaus jo paties smegenims.

Sąmonė ypač svarbi tada, kai sprendimas nėra skubus. Ji leidžia ne tik griebti pirmą pasitaikiusį atsakymą, bet ir paklausti savęs, ar tai atitinka tai, ko iš tiesų norime. Žmogus gali pajusti pyktį ir norą iškart trinktelėti žinute, bet pasirinkti telefoną padėti. Gali norėti praleisti vizitą pas gydytoją, tačiau vis tiek užsirašyti, nes supranta, kad trumpas nepatogumas ilgainiui bus naudingas.

Problema prasideda tuomet, kai iš savęs reikalaujame visiško racionalumo. Niekas nepriima kiekvieno sprendimo po ilgo vidinio posėdžio. Jei taip darytume, pavargtume dar iki pietų: net pasirinkti pusryčius, drabužius ar kelią į darbą taptų varginančia užduotimi. Automatinės reakcijos reikalingos, tik jos ne visuomet tarnauja dabartiniams mūsų tikslams.

Ar sprendimus iš tiesų priima mūsų smegenys, o ne sąmoningas „aš“?Nuotrauka: Pexels / Pew Nguyen

Kodėl vieniems lengviau sustoti, o kitiems – ne

Du žmonės gali atsidurti toje pačioje situacijoje ir pasielgti visiškai skirtingai. Vienas, pajutęs įtampą, eis pasivaikščioti, o kitas suvalgys pusę pakelio užkandžių. Tai nėra vien charakterio tvirtumo klausimas. Didelę reikšmę turi miegas, ilgalaikis stresas, valgymo ritmas, sveikatos būklė, ankstesnė patirtis ir net tai, kiek sprendimų žmogui jau teko priimti tą dieną.

Tėvams su mažais vaikais vakarinis nuovargis dažnai reiškia ne idealų vakarienės planą, o greičiausią įmanomą sprendimą. Dirbantis žmogus, visą dieną sprendęs kitų problemas, namuose gali nebeturėti jėgų dar vienai valios kovai. Senjorui kartais sunkiau keisti seniai susiformavusius įpročius, nes pažįstamas maistas ar dienos rutina suteikia saugumo jausmą.

Todėl savęs plakimas retai padeda. Žmogus pyksta ne vien dėl to, kad suvalgė tai, ko neplanavo, ar vėl atidėliojo svarbų reikalą. Jis pyksta, nes atrodo, kad pats sau nebevadovauja. Tačiau naudingiau ne kaltinti save, o ieškoti, kas tą automatinį sprendimą sustiprino: gal per mažai miego, gal per ilga pertrauka be maisto, gal namuose nuolat matomas gundantis pasirinkimas.

Valia labiau panaši į pasiruošimą nei į kovą

Dažnai tikimės, kad lemiamą akimirką užteks pasakyti sau griežtą „ne“. Tačiau kai esame alkani, pervargę ar susierzinę, smegenims daug lengviau rinktis tai, kas pažįstama ir greitai palengvina būseną. Dėl to protingiausi sprendimai dažnai priimami ne prie šaldytuvo, ne ginčo įkarštyje ir ne tada, kai jau spaudžia terminas.

Praktikoje padeda labai paprasti dalykai: reguliariau pavalgyti, pasirūpinti miegu, iš anksto numatyti sudėtingą dienos vietą, nepalikti visko vien valios pastangoms. Jei vakare dažniausiai užklumpa noras užkandžiauti, verta pasirūpinti sočia vakariene arba namuose turėti lengvai pasiekiamą alternatyvą. Jei impulsyviai perkate internetu, gali padėti taisyklė neapmokėti krepšelio tą pačią minutę.

Verslas ir paslaugų kūrėjai tai taip pat puikiai supranta: patogiai išdėliotos prekės, pranešimai telefone ir nuolaidos skirtos tam, kad sprendimas būtų kuo greitesnis, o ne kuo apgalvotesnis. Žmogui nereikia tapti įtariu kiekvienai savo minčiai, tačiau verta suprasti, kad aplinka tyliai dalyvauja jo pasirinkimuose. Kuo mažiau trinties turi impulsas, tuo daugiau pastangų reikia sąmoningam sprendimui.

Taigi sprendimus priima ne kažkokios svetimos smegenys, palikusios sąmoningą „aš“ nuošalyje. Juos priimame mes – tik ne visada taip lėtai, logiškai ir savarankiškai, kaip norėtume manyti. Gal svarbiausias klausimas nėra, ar galime visiškai suvaldyti kiekvieną impulsą, bet ar kuriame savo kasdienybę taip, kad geresnį sprendimą būtų lengviau pasirinkti ir rytoj?