„Microsoft“ per mėnesį vienam darbuotojui dirbtiniam intelektui išleidžia iki 28 000 USD: atskleistos sumos

Dirbtinis intelektas jau seniai nebėra gražus žaislas prezentacijose. Didžiosios technologijų bendrovės apie jį kalba kaip apie ateitį, tačiau užkulisiuose ta ateitis kainuoja ne šimtus, o tūkstančius dolerių vienam žmogui. Nauji „Microsoft“ vidiniai skaičiai rodo labai paprastą dalyką: DI bumas nėra pigus net toms įmonėms, kurios pačios jį kuria.

Pagal paviešintus duomenis, dalis „Microsoft“ darbuotojų per 28 dienas darbo užduotims sunaudoja dirbtinio intelekto išteklių už kelis šimtus dolerių, tačiau kai kuriais atvejais suma šauna į visai kitą lygį. Vienas darbuotojas deklaravo net 28 000 JAV dolerių DI naudojimo išlaidų per mėnesį. Tai suma, už kurią Lietuvoje kai kas perka automobilį, o ne „pokalbius su modeliu“ darbui.

Svarbu suprasti: tai nėra pinigai, kuriuos darbuotojai moka iš savo kišenės. Kalbama apie skaičiavimo išteklius, modelių naudojimą, debesijos galią ir kitus įrankius, kuriuos įmonė suteikia darbui. Bet skaičiai vis tiek stulbina. Nes jie parodo, kokio dydžio sąskaita slepiasi už gražaus sakinio „mūsų darbuotojai naudoja dirbtinį intelektą“.

Vidurkis – 300 dolerių, bet kai kurie sudegina dešimtis tūkstančių

Vidinėje „Microsoft“ platformoje darbuotojai savanoriškai ir anonimiškai pateikė duomenis apie savo DI naudojimą. Iš maždaug 600 įrašų apie 350 žmonių nurodė, kiek dirbtinio intelekto išteklių jie sunaudojo per 28 dienas.

Vidutinė suma siekė apie 300 JAV dolerių. Iš pirmo žvilgsnio tai dar skamba normaliai. Didelė technologijų įmonė, sudėtingi projektai, programuotojai, inžinieriai, klientų sprendimai, debesija – 300 dolerių per mėnesį darbuotojui tokioje aplinkoje neatrodo šokiruojanti suma.

Bet tada atsiranda kraštutinumai. Vienas darbuotojas klientų ir partnerių sprendimų padalinyje per 28 dienas deklaravo 28 000 JAV dolerių DI išlaidų. Kituose padaliniuose taip pat buvo penkiaženklės sumos: 15 000, 16 000, 10 000 dolerių. Tai jau nebe „kartais pasinaudoju DI laiškui ar kodui“. Tai panašiau į nuolatinį darbą su brangiais modeliais, dideliais skaičiavimo kiekiais ir labai intensyviais eksperimentais.

Ir čia kyla klausimas, kuris technologijų bendrovėms dar ilgai skaudės: kur baigiasi produktyvumas ir prasideda tiesiog labai brangus deginimas?

Skirtingi padaliniai – visiškai skirtingos sąskaitos

Paviešinti duomenys rodo, kad DI naudojimas „Microsoft“ viduje labai skiriasi pagal padalinius. „CoreAI“ mediana siekė apie 975 dolerius, saugumo padalinyje – apie 526 dolerius, „Microsoft AI“ – apie 490 dolerių. Tuo metu „Azure“ padalinyje mediana buvo apie 241 dolerį, o klientų ir partnerių sprendimų padalinyje – apie 134 dolerius.

Bet mediana nepasako visos istorijos. Kai kur darbuotojai deklaravo vos 1 dolerio ar kelių dolerių išlaidas, o kiti tame pačiame ar panašiame verslo lauke kilo iki tūkstančių ir dešimčių tūkstančių. Tai reiškia, kad DI bendrovėje naudojamas labai netolygiai: vieniems tai tik pagalbininkas kelioms užduotims, kitiems – pagrindinis darbo variklis.

Vienas darbuotojas galbūt tik paprašo modelio sutrumpinti tekstą ar paaiškinti kodą. Kitas gali sukti didelius testus, generuoti sprendimus klientams, analizuoti milžiniškus duomenų kiekius, automatizuoti sudėtingus procesus arba eksperimentuoti su naujais produktais. Abiem atvejais sakoma „naudojame DI“, bet sąskaitos skiriasi šimtus kartų.

28 000 dolerių per mėnesį – ar tai beprotybė, ar nauja norma?

Didžiausia nurodyta suma – 28 000 dolerių per 28 dienas – skamba beveik absurdiškai. Tai daugiau nei 1000 dolerių per dieną. Vienam darbuotojui. Ne komandai. Ne skyriui. Vienam žmogui.

Bet didžiosiose technologijų įmonėse tokie skaičiai nebūtinai reiškia, kad kažkas tiesiog „žaidė su chatbotu“. DI infrastruktūra gali būti labai brangi, ypač kai naudojami dideli modeliai, daug užklausų, duomenų apdorojimas, testavimas, klientų scenarijai ar vidiniai eksperimentai. Kai darbas vyksta ne su viena paprasta užklausa, o su tūkstančiais procesų, sąskaita greitai išsipučia.

Vis dėlto skaičius vis tiek nemalonus. Nes jis parodo, kad DI ekonomika dar nėra tokia rami, kaip mėgstama pasakoti. Visi kalba apie efektyvumą, automatizavimą ir laiko taupymą, bet už kiekvienos tokios naudos stovi serveriai, elektros sąnaudos, lustai, debesija ir milžiniški infrastruktūros kaštai.

Kitaip tariant, DI gali taupyti laiką, bet jis tikrai nėra nemokamas.

„Microsoft“ nori žinoti, kas iš tikrųjų naudoja DI

Šie duomenys svarbūs ne tik dėl smalsumo. „Microsoft“ investuoja milžiniškas sumas į dirbtinio intelekto infrastruktūrą, todėl jai būtina suprasti, kaip tie įrankiai realiai naudojami įmonės viduje. Viena yra skelbti, kad darbuotojai dirba su naujos kartos technologijomis. Visai kas kita – pamatyti, kiek tai kainuoja kiekviename padalinyje.

Vidinis rodiklis „DI naudojimas per mėnesį“ iš esmės tampa nauja kontrolės lentele. Įmonė gali matyti, kurie padaliniai naudoja DI intensyviausiai, kur sąnaudos auga, kur įrankiai beveik nenaudojami, o kur vienas darbuotojas per mėnesį gali sudeginti daugiau nei kai kurios mažos įmonės išleidžia visai IT infrastruktūrai.

Tai labai aiškiai parodo, kad DI bumas pereina iš entuziazmo fazės į buhalterijos fazę. Pirmiausia visi klausia: „Ką galima padaryti su DI?“ Vėliau ateina kitas klausimas: „Kiek tai kainuoja ir ar apsimoka?“

Didžiosios įmonės turi problemą: DI reikia visiems, bet sąskaitą apmokėti sunku

Technologijų milžinams dabar tenka keistas vaidmuo. Jie patys stumia DI į rinką, parduoda klientams įrankius, ragina darbuotojus naudoti modelius ir kuria įspūdį, kad be DI jau nebeįmanoma konkuruoti. Bet kartu jie patys susiduria su tuo pačiu klausimu, kuris laukia visų kitų: ar nauda tikrai didesnė už kainą?

Jeigu darbuotojas per mėnesį sunaudoja DI išteklių už 300 dolerių ir dėl to sutaupo kelias dienas darbo, tokia investicija gali būti puiki. Jeigu sunaudoja 3000 dolerių, bet rezultatas padeda parduoti didelį projektą ar sukurti naują funkciją, tai irgi gali būti logiška. Bet jei išlaidos auga greičiau nei reali nauda, DI tampa ne produktyvumo revoliucija, o dar viena brangia priklausomybe.

Būtent todėl šie skaičiai tokie jautrūs. Jie primena, kad didžiausios pasaulio bendrovės DI naudoja ne tik kaip stebuklingą įrankį, bet ir kaip labai brangų resursą, kurį reikia matuoti, riboti ir pagrįsti.

Paprastoms įmonėms tai perspėjimas

Jeigu „Microsoft“ viduje DI naudojimo kaštai gali taip išsiskirti, mažesnėms įmonėms tai turėtų būti labai aiškus signalas. Dirbtinis intelektas gali padėti, bet jį reikia valdyti. Negalima tiesiog visiems atidaryti brangiausių įrankių ir tikėtis, kad sąskaita stebuklingai liks maža.

Pirmas mėnuo gali atrodyti nekaltas. Antras – jau brangesnis. Trečią mėnesį paaiškėja, kad darbuotojai naudoja kelis modelius, kelias platformas, automatikas, API užklausas, generuoja failus, analizuoja duomenis ir niekas iki galo nežino, kiek tai kainuoja vienam projektui.

Todėl įmonėms reikės ne tik DI strategijos, bet ir DI apskaitos. Kas naudoja? Kam naudoja? Kiek kainuoja? Kiek laiko sutaupoma? Ar rezultatas tikrai vertas sąnaudų? Be šių klausimų DI labai greitai gali tapti gražiai skambančia, bet prastai valdoma išlaidų eilute.

Darbuotojai tampa ne tik naudotojais, bet ir sąnaudų centrais

Anksčiau darbuotojo technologinės išlaidos buvo gana aiškios: kompiuteris, programinės įrangos licencijos, el. paštas, debesijos paslaugos, gal keli specializuoti įrankiai. Dabar prie to prisideda DI naudojimas, kuris gali svyruoti nuo kelių dolerių iki dešimčių tūkstančių.

Tai keičia požiūrį į darbą. Darbuotojas, kuris moka gerai naudotis DI, gali tapti daug produktyvesnis. Bet tuo pačiu jis gali tapti ir labai brangus infrastruktūros prasme. Įmonėms reikės suprasti, kur toks naudojimas kuria vertę, o kur tiesiog degina skaičiavimo galią.

Čia atsiras nauja vidinė įtampa. Vieni sakys: „Leiskite naudoti daugiau, nes taip dirbame greičiau.“ Kiti klaus: „Parodykite, kiek tai duoda pinigais.“ DI entuziazmas susidurs su finansų skyriumi. Ir tada prasidės tikrasis testas.

DI aukso karštinė brangsta kiekvieną mėnesį

„Microsoft“ skaičiai atskleidžia ne tik vienos įmonės vidinę statistiką. Jie parodo visos rinkos kryptį. Dirbtinis intelektas tampa masiniu darbo įrankiu, bet jo kaina dar nėra iki galo suvaldyta. Vieni darbuotojai jį naudoja atsargiai, kiti – kaip pagrindinį variklį, o kai kur sąskaitos jau atrodo sunkiai suvokiamos.

Tai nereiškia, kad DI bumas baigsis. Greičiausiai atvirkščiai – jis tik gilės. Bet kartu prasidės griežtesnis skaičiavimas. Įmonės nebenorės tik gražių pažadų apie efektyvumą. Jos norės matyti konkrečius skaičius: kiek kainavo, kiek sutaupė, kiek uždirbo, ką pakeitė.

Ir čia 28 000 dolerių vienam darbuotojui per mėnesį tampa labai galingu simboliu. Tai ne tik rekordas lentelėje. Tai priminimas, kad dirbtinis intelektas nėra nematoma magija. Jis turi labai realią kainą.

O kai ta kaina pradeda matytis eilutėmis vidinėse skaičiuoklėse, entuziazmas tampa daug rimtesniu pokalbiu.