Kiniją kerta milžiniškas įtrūkimas: jis driekiasi kilometrais ir vis dar auga

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip vieta, kurią kažkas specialiai sukūrė filmui apie pasaulio pabaigą. Žemė staiga prasiveria, sienos krenta beveik vertikaliai, o apačioje driekiasi ilgas, gilus slėnis. Ne kelių metrų griovys po liūties, ne paprastas kalnų plyšys, o milžiniška žemės žaizda, kuri Kinijoje tęsiasi apie 10 kilometrų.

Tai Pinglu slėnis šiaurės centrinėje Kinijoje. Jo mastas verčia sustoti: maždaug 10 kilometrų ilgio, iki 2 kilometrų pločio ir apie 100 metrų gylio. Skaičiai skamba sausai, kol neįsivaizduoji, kad tai nėra turistinis takelis miške. Tai tokia įduba, kurioje žmogus pasijunta mažas, o Žemė – ne tokia stabili, kaip norėtųsi tikėti.

Ir labiausiai neramina ne vien jo dydis. Mokslininkų teigimu, ši vieta nėra visiškai „užbaigtas“ kraštovaizdis. Ji priklauso aktyviai geologinei sistemai, kuri vis dar juda. Lėtai, beveik nepastebimai žmogaus akiai, bet juda.

10 kilometrų ilgio plyšys nėra tik gražus gamtos vaizdas

Pinglu slėnis iš tolo gali atrodyti kaip dar vienas įspūdingas kanjonas. Tokios vietos traukia turistus, fotografus, keliautojus ir visus, kurie ieško vaizdų, nuo kurių trumpam dingsta kalba. Neatsitiktinai ši vietovė net buvo pastebėta kino kūrėjų – tokios sienos ir tokia žemės forma atrodo beveik nerealiai.

Tačiau už gražių kadrų slypi visai ne romantika. Šis slėnis susijęs su Šansi rifto sistema – milžiniška geologine struktūra, kurios ilgis viršija 1200 kilometrų. Kitaip tariant, Pinglu nėra vienišas įtrūkimas vidury niekur. Tai dalis daug didesnės sistemos, kuri rodo, kad šioje Kinijos dalyje Žemės pluta vis dar patiria įtampą.

Tokie dalykai formuojasi ne per vieną audrą ir ne per vieną žiemą. Čia kalbama apie milijonus metų trunkančius procesus. Pluta tempiama, vieni blokai slūgsta, kiti kyla, o paviršiuje pamažu atsiranda gilūs įdubimai, skardžiai ir slėniai. Žmogui tai atrodo neįsivaizduojamai lėta, bet geologijai keli milimetrai per metus yra labai gyvas procesas.

Kodėl šis įtrūkimas vis dar auga

Mokslininkai mano, kad plutos tempimasis šiame regione prasidėjo maždaug prieš 10–12 milijonų metų. Ir svarbiausia – jis nesibaigė. Kai kuriais skaičiavimais, Pinglu slėnio zona gali plėstis maždaug 0,5–1,6 milimetro per metus.

Žmogui tai skamba kaip niekas. Milimetras? Per metus? Atrodo, kad net nagas greičiau paauga. Bet čia ir yra apgaulingiausia dalis. Kai tokie procesai vyksta ne vienerius, ne šimtą ir ne tūkstantį metų, o milijonus metų, rezultatas tampa milžiniškas. Taip atsiranda ne duobutė lauke, o 10 kilometrų ilgio slėnis su stačiomis sienomis.

Įtakos tam turi keli dideli procesai. Vienas jų – Indijos plokštės susidūrimas su Eurazija, kuris daro spaudimą milžiniškoms teritorijoms. Kitas – Žemės gelmėse vykstantys procesai, silpninantys litosferą ir leidžiantys atskiriems plutos blokams judėti. Kitaip tariant, tai nėra paprastas įtrūkimas dirvoje. Tai gilus, lėtas ir labai galingas Žemės mechanizmas.

Kodėl sienos atrodo tokios stačios

Pinglu slėnio vaizdą dar dramatiškesnį daro liosas – smulki, vėjo sunešta nuosėdinė medžiaga, kurios daug yra Šansi regione. Ji gali atrodyti gana tvirta, kol nėra stipriai veikiama vandens. Bet kai lietus, paviršiniai srautai ir erozija pradeda ją ardyti, kraštovaizdis gali keistis labai greitai.

Dėl to tektoniniai skardžiai pamažu tampa giliais grioviais ir kanjonais. Vanduo išplauna sienas, jos statėja, atsiranda naujų įrėžimų, o visas kraštovaizdis ima atrodyti taip, lyg žemė būtų perpjauta milžinišku peiliu.

Tai ir yra viena priežasčių, kodėl ši vieta tokia įspūdinga. Tektonika duoda pagrindinę formą, o erozija ją paaštrina. Rezultatas – kraštovaizdis, kuris gražus akiai, bet kartu primena, kad Žemė nėra sustingęs akmuo po mūsų kojomis.

Šis regionas jau parodė, ką gali

Pinglu slėnio istorija nebūtų tokia neraminanti, jei regionas nebūtų seismiškai aktyvus. Šansi rifto sistema siejama su žemės drebėjimų rizika, o ši Kinijos dalis jau yra patyrusi katastrofą, kuri iki šiol laikoma viena baisiausių žmonijos istorijoje.

1556 metais regione įvyko milžiniškas žemės drebėjimas, per kurį žuvo daugiau nei 800 tūkstančių žmonių. Didelė tragedijos dalis buvo susijusi su tuo, kad daug žmonių gyveno lioso urvų būstuose. Kai žemė sudrebėjo, tokios konstrukcijos masiškai griuvo.

Tai nereiškia, kad Pinglu slėnis rytoj sukels naują katastrofą. Bet jis primena, kad tokios vietos nėra vien gražūs gamtos objektai. Jos yra gyvos geologinės zonos, kuriose praeitis, dabartis ir galima rizika susijungia į vieną labai aiškų perspėjimą: Žemės pluta čia vis dar dirba.

Ar Kinija iš tikrųjų „skyla“?

Tokios antraštės apie milžiniškus įtrūkimus dažnai skamba taip, lyg šalis tuoj persiskirs pusiau. Taip nėra. Pinglu slėnis nėra fantastinio filmo scena, kur rytoj viena Kinijos dalis nuplauks į šoną. Procesas labai lėtas, matuojamas milimetrais per metus, o ne metrais per dieną.

Tačiau moksliniu požiūriu žodis „auga“ čia nėra perdėtas. Slėnis yra aktyvios sistemos dalis, jis formuojamas plutos judėjimo ir erozijos, o regionas toliau keičiasi. Tai ne staigus griuvimas, bet ilgalaikis Žemės darbas, kurio galutinis rezultatas matomas tik per labai ilgą laiką.

Ir būtent tai labiausiai pribloškia. Mes įpratę manyti, kad kalnai, slėniai ir žemynai yra kažkas pastovaus. Bet tokios vietos kaip Pinglu parodo priešingai. Žemė nėra rami. Ji tempiasi, trūkinėja, slūgsta, kyla, spaudžiasi ir kartais primena apie save labai nemaloniu būdu.

Turistams – vaizdas, mokslininkams – perspėjimas

Šiandien Pinglu slėnis traukia žmones, norinčius pamatyti neįprastą kraštovaizdį. Tokios vietos daro įspūdį, nes jos nesutampa su įprastu gamtos grožio supratimu. Tai ne švelnūs kalnai, ne ramus ežeras ir ne žydinti pieva. Tai šiurkštus, aštrus ir beveik bauginantis vaizdas.

Bet mokslininkams šis slėnis pirmiausia yra ne turistinė atrakcija, o atvira geologijos pamoka. Jis leidžia stebėti, kaip veikia aktyvi rifto sistema, kaip juda plutos blokai, kaip erozija keičia kraštovaizdį ir kokie pavojai gali slypėti regionuose, kurie iš pažiūros atrodo ramūs.

Tokios vietos padeda geriau suprasti ir žemės drebėjimų riziką. Nors ne kiekvienas įtrūkimas reiškia artėjantį drebėjimą, aktyvios struktūros yra svarbios stebėjimams. Kuo geriau mokslininkai supranta, kaip juda Žemės pluta, tuo daugiau šansų tiksliau įvertinti galimas grėsmes.

Milžiniškas plyšys, kuris primena nemalonią tiesą

Pinglu slėnis yra viena iš tų vietų, kurios vienu metu ir žavi, ir kelia nerimą. 10 kilometrų ilgio, iki 2 kilometrų pločio ir apie 100 metrų gylio žemės įtrūkimas atrodo kaip gamtos stebuklas. Bet už šio stebuklo slypi daug didesnė jėga – Žemės plutos judėjimas, trunkantis milijonus metų.

Jis auga lėtai. Taip lėtai, kad žmogus per savo gyvenimą galbūt net nepastebėtų didelio pokyčio. Bet planeta laiką skaičiuoja kitaip. Jai milimetras per metus nėra mažai, jei procesas nesustoja milijonus metų.

Todėl Pinglu slėnis nėra tik graži vieta nuotraukai. Tai priminimas, kad po mūsų kojomis nėra visiškos ramybės. Žemė juda net tada, kai mes to nejaučiame. Ir kartais tas judėjimas paviršiuje palieka tokį ženklą, kurį jau sunku pavadinti smulkmena.