Grubus žmogus laukia jūsų pykčio: 3 frazės, kurios išmuša jį iš vėžių

Grubumas dažniausiai užklumpa ne tada, kai esame pasiruošę atsikirsti. Jis ateina prie kasos, darbe, šeimos susitikime, komentare prie stalo ar pokalbyje, kuris iki tol atrodė visai normalus. Žmogus pasako ką nors kandžiai, menkinamai ar tiesiog nepagarbiai, o jūs kelioms sekundėms sustingstate.

Ir būtent tų kelių sekundžių jam dažnai užtenka.

Vienas žmogus pasako „čia tu nieko nesupranti“, kitas numeta „ko tu vėl taip jautriai reaguoji“, trečias pasišaipo iš jūsų išvaizdos, darbo, amžiaus, pinigų ar pasirinkimų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nekaltas komentaras. Bet viduje jis palieka nemalonų jausmą: lyg jus ką tik pastatė žemiau, o jūs dar turite apsimesti, kad viskas gerai.

Psichologai dažnai pabrėžia: į grubumą nebūtina atsakyti grubumu. Bet tai nereiškia, kad reikia tylėti. Tylėjimas kai kuriems žmonėms tampa leidimu kartoti tą patį dar kartą.

Kartais geriausias atsakas yra trumpa, rami frazė, kuri žmogų priverčia išgirsti savo žodžius.

„Atsiprašau, ar galėtumėte pakartoti?“

Tai viena stipriausių frazių, nes ji nedidina konflikto, bet sustabdo pokalbį. Jūs nepuolate, nešaukiate, nesiteisinate. Tiesiog paprašote žmogaus pakartoti tai, ką jis ką tik pasakė.

Ir čia grubiam žmogui staiga pasidaro ne taip patogu.

Daug įžeidžiančių komentarų veikia tik tada, kai jie numetami greitai, lyg tarp kitko. Žmogus tikisi, kad jūs sutriksite, nutilsit arba pradėsite gintis. Tačiau kai paprašote pakartoti, jis turi dar kartą garsiai ištarti savo žodžius. Dabar jie jau skamba ne kaip „juokelis“, o kaip aiškus pasirinkimas.

Jeigu žmogus pasakė kažką neapgalvojęs, ši frazė suteikia jam galimybę atsitraukti: „Ne, ne taip norėjau pasakyti.“ Kartais to ir pakanka. Jis pats supranta, kad peržengė ribą.

O jei pakartoja taip pat grubiai, tada jūs jau žinote, kad tai ne atsitiktinumas. Tai sąmoningas nepagarbus elgesys.

Ši frazė ypač tinka darbe, šeimoje ar viešoje situacijoje, kur nenorite kelti scenos, bet ir nenorite būti pažeminti.

„Ar jūs norėjote mane įžeisti?“

Šitas klausimas veikia dar tiesiau. Jis iškelia į paviršių tai, ką grubus žmogus dažnai bando paslėpti po „aš tik pajuokavau“, „nepriimk asmeniškai“ arba „tu per jautriai reaguoji“.

Kai paklausiate: „Ar jūs norėjote mane įžeisti?“, žmogus turi pasirinkti. Ar jis pripažįsta, kad tikrai norėjo įžeisti? Ar bando paaiškinti savo žodžius? Abiem atvejais pokalbio kontrolė jau nebe jo rankose.

Svarbu šią frazę pasakyti ramiai. Ne su pykčiu, ne su pašaipa, ne puolant. Kuo ramiau ji skamba, tuo stipresnė tampa.

Pavyzdžiui, jei kas nors pasako: „Na, su tavo protu čia būtų sunku“, galima atsakyti: „Ar jūs norėjote mane įžeisti?“ Ir tada palaukti. Neužpildyti tylos. Neaiškinti. Nejuokauti. Leisti žmogui pačiam susidurti su savo žodžiais.

Labai dažnai po tokio klausimo grubumas pradeda trauktis. Nes žmogus tikėjosi emocinės reakcijos, o gavo veidrodį.

„Ar jums viskas gerai?“

Iš pirmo žvilgsnio ši frazė skamba švelniau, bet ji gali būti labai veiksminga. Ji ne tik sustabdo grubumą, bet ir perkelia dėmesį nuo jūsų į žmogaus elgesį.

Kai kas nors pasako kažką nemalonaus, vietoj gynybos galite ramiai paklausti: „Ar jums viskas gerai?“ arba „Tai kažkaip nepanašu į jus.“

Tokiu atsakymu jūs nepriimate įžeidimo kaip tiesos. Jūs parodote, kad problema yra ne jūsų vertėje, o kito žmogaus elgesyje. Tarsi sakytumėte: „Aš matau, kad jūs dabar kalbate keistai. Kas vyksta?“

Ši frazė ypač tinka situacijose, kai grubus žmogus jums pažįstamas: kolega, artimasis, draugas, partneris. Kartais žmonės iš tiesų būna pavargę, susierzinę, sutrikę ir išlieja tai ant kitų. Tai nepateisina grubumo, bet leidžia sustabdyti situaciją neįžiebiant karo.

Tačiau reikia nepamiršti: ši frazė nėra kvietimas tapti kito žmogaus emocijų šiukšliadėže. Jei jis ir toliau elgiasi nepagarbiai, turite teisę baigti pokalbį.

Ko nereikėtų daryti, kai jus puola žodžiais

Didžiausia klaida – iš karto pulti teisintis. Grubus žmogus dažnai to ir siekia. Jis numeta komentarą, o jūs pradedate aiškinti, įrodinėti, gintis, pasakoti, kodėl esate ne toks, kaip jis pasakė. Taip jis jus įtraukia į žaidimą.

Kita klaida – atsakyti dar grubiau. Tai gali trumpam suteikti palengvėjimą, bet dažnai situacija tik pablogėja. Tada pokalbis tampa ne apie jo nepagarbą, o apie abiejų konfliktą.

Trečia klaida – apsimesti, kad nieko neįvyko, nors viduje verda pyktis. Jei žmogus nuolat peržengia ribas, o jūs vis tylite, jis gali nuspręsti, kad taip su jumis galima.

Todėl geriausias atsakas dažnai yra ne ilga kalba, o trumpa, aiški frazė. Ji parodo: girdėjau, supratau, bet taip su manimi kalbėti nereikia.

Rami reakcija nėra silpnumas

Žmonės dažnai painioja ramybę su silpnumu. Atrodo, jei nepakėlei balso, vadinasi, pralaimėjai. Iš tikrųjų dažnai yra priešingai. Tas, kuris sugeba nepulti į paniką, nepulti gintis ir neatsakyti purvu, turi daug daugiau kontrolės.

Grubus žmogus laukia jūsų emocijos. Jis nori, kad jūs susierzintumėte, sutriktumėte, pasijustumėte mažesni. Kai vietoj to ramiai paklausiate „ar galite pakartoti?“, „ar norėjote mane įžeisti?“ arba „ar jums viskas gerai?“, jūs sustabdote jo scenarijų.

Ne visada žmogus atsiprašys. Ne visada supras. Ne visada pasikeis. Bet jūs parodysite ribą.

O kartais būtent rami, trumpa frazė paveikia stipriau nei dešimt piktų sakinių.

Nes pagarba sau prasideda ne tada, kai visi su jumis elgiasi gražiai.

Ji prasideda tada, kai jūs nebeleidžiate grubumui praeiti kaip „juokeliui“.