Kodėl šunims duota tokia trumpa kelionė žemėje?

Kiekvienas, kuris namuose turi šunį, anksčiau ar vėliau pagauna save galvojantį apie tą patį: kodėl jie gyvena taip trumpai? Kodėl padaras, kuris taip nuoširdžiai džiaugiasi tavo grįžimu, taip kantriai laukia prie durų, taip ištikimai guli šalia blogiausią dieną, turi iškeliauti gerokai anksčiau už mus?

Šuo į namus ateina kaip džiaugsmas. Iš pradžių jis graužia šlepetes, painiojasi po kojomis, loja ant dulkių siurblio, prašosi į lovą ir atrodo, kad taip bus visada. Paskui vieną dieną pastebi, kad jis jau nebešoka taip aukštai. Kad ilgiau miega. Kad laiptais lipa lėčiau. Kad žvilgsnis tas pats, bet kūnas jau nebe toks.

Ir tada supranti: šuns gyvenimas eina greičiau nei žmogaus širdis spėja tam pasiruošti.

Kodėl vieni šunys gyvena ilgiau, o kiti trumpiau?

Dažniausiai šunys gyvena apie 10–13 metų, tačiau tai tik vidurkis. Vieni sulaukia 15 ar net daugiau metų, kiti mus palieka daug anksčiau. Labai daug priklauso nuo dydžio, veislės, paveldimumo, mitybos, judėjimo, priežiūros ir net nuo to, kiek ramybės bei meilės šuo gauna kasdien.

Mažesni šunys paprastai gyvena ilgiau nei dideli. Čihuahua, taksai, jorkšyrai, mažesni mišrūnai neretai sulaukia labai garbaus amžiaus. O dideli ir milžiniški šunys – dogai, mastifai, senbernarai, kai kurie aviganiai – dažnai sensta greičiau. Jų kūnas didesnis, sąnariams tenka daugiau apkrovos, širdis ir visas organizmas dirba kitaip.

Tačiau dydis nėra vienintelis dalykas. Kartais mažas šuo, laikomas blogomis sąlygomis, gyvena trumpiau už didelį, kuriuo rūpinamasi kaip šeimos nariu. Ir atvirkščiai – kartais kiemo mišrūnas, visą gyvenimą lakstęs po sodybą, sulaukia tokio amžiaus, kad visi tik kraipo galvas.

Veislė gali daug pasakyti, bet ne viską

Renkantis šunį žmonės dažnai žiūri į išvaizdą: gražus kailis, mielos akys, patinkantis charakteris, matytas filmas ar graži nuotrauka internete. Tačiau veislė nėra tik grožis. Ji dažnai reiškia ir tam tikras sveikatos rizikas.

Trumpasnukiai šunys, tokie kaip mopsai ar prancūzų buldogai, gali turėti kvėpavimo problemų. Dideli šunys dažniau susiduria su sąnarių bėdomis. Kai kurioms veislėms būdingos širdies, odos, akių ar stuburo ligos. Todėl prieš įsigyjant šunį svarbu klausti ne tik „koks jis mielas?“, bet ir „kokios sveikatos problemos šiai veislei būdingos?“

Mišrūnai neretai būna tvirtesni, bet ir čia nėra garantijų. Jei šuo paimtas iš prieglaudos ar rastas gatvėje, apie jo kilmę dažnai nieko nežinome. Tačiau tai nereiškia, kad jis mažiau vertas namų. Kartais būtent tokie šunys tampa pačiais ištikimiausiais gyvenimo palydovais.

Maistas, judėjimas ir veterinaras – ne smulkmenos

Šuns gyvenimo trukmę labai stipriai lemia tai, kaip jis gyvena kasdien. Ne vieną kartą per metus, ne tada, kai jau suserga, o kiekvieną dieną.

Jeigu šuo nuolat gauna maisto nuo stalo, riebios mėsos, saldumynų, dešros likučių, keptų patiekalų, jo organizmui tai kainuoja. Iš meilės duotas kąsnelis kartais tampa ne meile, o lėtu sveikatos gadinimu. Šuniui reikia jam tinkamo maisto, o ne visko, kas liko po vakarienės.

Judėjimas taip pat svarbus. Vienam šuniui užtenka ramesnių pasivaikščiojimų, kitam reikia bėgioti, uostinėti, dirbti galva, žaisti, mokytis komandų. Šuo, kuris visą dieną guli namuose ir išeina tik „greitai reikalų“, sensta kitaip nei tas, kuris turi normalų gyvenimo ritmą.

Reguliarios veterinaro apžiūros daug kam atrodo nereikalingos, kol šuo „lyg ir sveikas“. Bet būtent anksti pastebėtos dantų, širdies, sąnarių ar vidaus organų problemos kartais padovanoja papildomus metus. Šuo negali pasakyti: „Man skauda.“ Jis tiesiog tampa tylesnis, lėtesnis, mažiau valgo arba mažiau nori žaisti. O mes dažnai tai palaikome senatve.

Šunys sensta tyliau nei žmonės pastebi

Viena skaudžiausių klaidų – galvoti, kad šuo „tiesiog paseno“, kai iš tikrųjų jam skauda. Jis nebenori lipti ant sofos? Gal ne todėl, kad nebenori būti šalia, o todėl, kad skauda sąnarius. Jis nebe taip džiaugiasi pasivaikščiojimu? Gal ne todėl, kad tingi, o todėl, kad pavargsta širdis. Jis tapo irzlesnis? Gal ne todėl, kad „sugedo charakteris“, o todėl, kad prastai girdi, mato ar jaučia diskomfortą.

Senas šuo nėra mažiau mylintis. Jis tiesiog prašo kitokios meilės.

Nebe tokios, kuri tempia į ilgus žygius, jei jam sunku. Ne tokios, kuri verčia žaisti, kai jis nori ramybės. O tokios, kuri pastebi, kada reikia minkštesnio guolio, trumpesnio pasivaikščiojimo, šiltesnio kampo, dažnesnio veterinaro ir daugiau kantrybės.

Šunys namuose

Kodėl jų kelionė tokia trumpa?

Yra viena istorija, kurią dažnai prisimena šunų šeimininkai.

Veterinaras atvyko į šeimą apžiūrėti seno šuns. Visi jau suprato, kad atsisveikinimas arti. Šuo buvo pavargęs, bet ramus. Šalia sėdėjo mažas berniukas, glostė jo galvą ir tylėjo. Suaugusieji verkė. Mama tyliai paklausė:

– Kodėl šunys gyvena taip trumpai?

Ir berniukas atsakė taip paprastai, kad suaugusieji neberado žodžių:

– Žmonės gimsta tam, kad išmoktų mylėti, būti geri ir ištikimi. O šunys jau gimsta tai mokėdami. Todėl jiems nereikia čia būti taip ilgai.

Gal tai tik graži istorija. Gal ji per saldi tiems, kurie nemėgsta sentimentų. Bet kiekvienas, kuris yra turėjęs šunį, supras, kodėl ji taip giliai pataiko.

Šunys tikrai ateina jau mokėdami tai, ko žmonės mokosi visą gyvenimą.

Jie nemoka ilgai pykti. Jie nesvarsto, ar tu šiandien pakankamai sėkmingas. Jiems nesvarbu, kiek uždirbi, kokią mašiną vairuoji, ar namuose idealu. Jiems svarbu, kad grįžai. Kad esi. Kad pakvietei vardu. Kad paglostei.

Šuo žmogų išmoko gyventi paprasčiau

Šuo kasdien primena dalykus, kuriuos žmonės pamiršta.

Džiaugtis mažais dalykais.
Išeiti į lauką net tada, kai tingisi.
Atleisti greičiau.
Būti šalia be didelių kalbų.
Mylėti ne už nuopelnus, o tiesiog todėl, kad savas.

Kartais šuo tampa vieninteliu padaru namuose, kuris mato žmogų be kaukės. Kai grįžti pavargęs, suirzęs, pralaimėjęs dieną, šuo neklausia, kodėl tau nepasisekė. Jis tiesiog ateina. Padeda galvą ant kelių. Ir tuo momentu kažkas viduje atlėgsta.

Gal todėl jų išėjimas taip skauda. Nes prarandi ne tik gyvūną. Prarandi kasdienį priminimą, kad buvai kažkam visas pasaulis.

Ką galime padaryti, kol jie dar šalia?

Negalime sustabdyti laiko. Negalime padaryti, kad šuo gyventų tiek, kiek norėtume. Bet galime padaryti vieną dalyką – neleisti jo trumpam gyvenimui praeiti pro šalį.

Dažniau išeiti pasivaikščioti ne iš pareigos, o iš tikro buvimo kartu.
Nepykti dėl kiekvienos purvinos letenos.
Neatidėti veterinaro, jei matome pokytį.
Nešerti bet kuo vien todėl, kad prašo akimis.
Nepalikti jo vieno ilgiau, nei būtina.
Paglostyti ne tik tada, kai jis pats prašosi.
Nufotografuoti ne tik šuniuką, bet ir seną, žilą draugą.

Nes vieną dieną labai trūks net tų dalykų, kurie šiandien erzina: plaukų ant kilimo, letenų ant grindų, lojimo prie durų, nosies prie lėkštės, sunkaus atodūsio šalia lovos.

Jie gyvena trumpai, bet palieka labai ilgam

Gal šunims tikrai duota trumpesnė kelionė todėl, kad jie ateina jau mokėdami svarbiausią pamoką. Jie neaiškina meilės. Jie ją rodo. Kiekvieną dieną. Be teorijų, be išskaičiavimo, be sąlygų.

Ir gal mūsų darbas nėra suprasti, kodėl jie gyvena per trumpai.

Gal mūsų darbas – padaryti taip, kad jų trumpas gyvenimas būtų kuo laimingesnis.

Jei jūsų šuo dabar miega netoliese, nueikite ir paglostykite jį. Ne dėl gražios minties. Ne dėl straipsnio. Tiesiog todėl, kad jis yra.

Nes jam jūs nesate tik šeimininkas.

Jam jūs esate visas gyvenimas.