36-erių moteris tik dabar pradėjo gyventi pagal save – iki tol beveik visada rinkosi tai, ko iš jos tikėjosi kiti

Kai Monikai sukako 36-eri, ji pirmą kartą rimtai sau uždavė klausimą, kuris iš šalies atrodė labai paprastas: ko aš iš tikrųjų noriu?

Atsakymo ji neturėjo.

Ne todėl, kad gyvenime nieko nebūtų pasiekusi. Ji turėjo darbą, draugų, artimųjų, savo kasdienybę. Iš šalies atrodė, kad viskas daugiau ar mažiau susitvarkę. Tačiau kuo ilgiau ji galvojo, tuo aiškiau suprato, kad didelę dalį savo sprendimų priėmė ne todėl, kad jų norėjo pati.

Ji rinkosi tai, kas atrodė protinga. Tai, ką gyrė tėvai. Tai, kas atrodė priimtina aplinkiniams. Tai, dėl ko nereikėtų niekam aiškintis. Ir tik dabar Monika pradėjo mokytis atskirti savo balsą nuo visų kitų.

Ji visada buvo „patogi“

Vaikystėje Monika buvo tas vaikas, apie kurį suaugusieji sakydavo: „Su ja jokių problemų.“

Ji gerai mokėsi, nesipyko su mokytojais, retai prieštaraudavo tėvams. Jei norėdavo kažko, kas jiems nepatikdavo, dažniausiai greitai persigalvodavo. Jai labai rūpėjo, kad niekas nenusiviltų.

Paauglystėje ji išmoko dar vieną dalyką – lengviau prisitaikyti, nei aiškinti, kodėl nori kitaip.

Jei draugės rinkdavosi vietą, kur eiti, Monika sakydavo, kad jai tinka bet kur. Jei šeima nuspręsdavo, kur švęsti, ji neprieštaraudavo. Jei kas nors paklausdavo, ką ji mano, dažnai pirmiausia pagalvodavo ne apie savo nuomonę, o apie tai, kokį atsakymą būtų patogiausia išgirsti kitiems.

Tuo metu ji nematė tame problemos. Manė tiesiog esanti lanksti ir gera.

Vėliau tas pats persikėlė į suaugusio žmogaus gyvenimą

Kai reikėjo rinktis studijas, Monika pasirinko tai, kas atrodė perspektyvu ir ką palaikė šeima. Ji nebuvo nelaiminga, tačiau nebuvo ir tikra, kad būtent to nori.

Darbo vietoje imdavosi papildomų užduočių, nes jai buvo sunku pasakyti „ne“. Jei kolegai reikėdavo pagalbos, ji likdavo ilgiau. Jei vadovas prašydavo padaryti dar vieną darbą, Monika sutikdavo net tada, kai pati jau vos spėdavo.

Santykiuose buvo panašiai. Ji greitai prisitaikydavo prie kito žmogaus gyvenimo būdo, pomėgių, planų. Jei partneriui kažkas nepatikdavo, ji dažnai pagalvodavo, kad turbūt lengviau to atsisakyti, nei ginčytis.

Po daugelio metų Monika suprato, kad labai gerai moka atspėti, ko nori kiti. Tik visai prastai žino, ko nori pati.

Vieną dieną ją išgąsdino paprastas klausimas

Lūžis neatėjo per didelę krizę. Nebuvo nei dramatiško išsiskyrimo, nei atleidimo iš darbo, nei vieno įvykio, kuris būtų apvertęs gyvenimą aukštyn kojomis.

Vieną vakarą draugė paklausė Monikos, ką ji darytų, jei nereikėtų galvoti apie kitų žmonių nuomonę. Monika juokais atsakė, kad nežino. Tačiau grįžusi namo apie tą klausimą galvojo dar kelias valandas. Ką ji veiktų? Kur gyventų? Kokį darbą rinktųsi? Su kokiais žmonėmis norėtų leisti laiką? Ko atsisakytų?

Ji nustebo supratusi, kad į daugumą šių klausimų neturi aiškaus atsakymo. Būtent tai ją ir išgąsdino.

„Kaip galima nežinoti, ko nori?“

Iš pradžių Monika ant savęs pyko. Jai atrodė absurdiška, kad būdama 36-erių turi iš naujo mokytis dalykų, kurie kitiems atrodo savaime suprantami. Tačiau kuo daugiau stebėjo save, tuo aiškiau matė, kodėl taip nutiko.

Ji beveik visada prieš savo norą įterpdavo kitą klausimą: o ką apie tai pagalvos kiti? Jei norėdavo savaitgalį praleisti viena, galvodavo, ar draugai neįsižeis. Jei svarstydavo keisti darbą, pirmiausia galvodavo, ką pasakys tėvai. Jei norėdavo nusipirkti brangesnį daiktą, galvoje iš karto atsirasdavo balsas, sakantis, kad gal tai neprotinga. Net jos norai turėdavo praeiti tarsi nematomą patikrinimą.

Pirmieji pokyčiai buvo labai maži

Monika nepradėjo naujo gyvenimo per vieną dieną. Ji nepranešė visiems, kad nuo šiol darys tik tai, ko nori. Neatsisakė darbo ir neišskrido į kitą pasaulio kraštą. Viskas prasidėjo daug paprasčiau.

Ji pradėjo stebėti, kiek kartų per dieną automatiškai sako „taip“, nors viduje nori pasakyti „ne“.

Vieną savaitgalį atsisakė susitikimo, į kurį iš tiesų nenorėjo eiti. Ir nieko katastrofiško neįvyko.

Kitą kartą parduotuvėje nusipirko paltą, kuris patiko jai, nors žinojo, kad mama pasakytų, jog spalva nepraktiška.

Dar vėliau pirmą kartą darbe pasakė, kad papildomos užduoties tą savaitę nebespės atlikti.

Kiekvienas toks žingsnis iš šalies atrodė nereikšmingas. Monikai jie buvo milžiniški.

Pasitikėti savo norais irgi reikia išmoktiNuotrauka: Sukurta DI

Sunkiausia buvo iškęsti kitų nusivylimą

Kai žmogus ilgą laiką būna prisitaikantis, aplinkiniai prie to pripranta. Todėl kai Monika pradėjo dažniau sakyti, ko pati nori, ne visi reagavo džiaugsmingai.

Vienai draugei nepatiko, kad ji ne visada nori susitikti. Mama nustebo, kai dukra pirmą kartą pasakė, kad dėl vieno sprendimo jos patarimo neklausys. Darbe kai kurie žmonės buvo įpratę, kad Monika visuomet padės, todėl jos atsisakymas iš pradžių buvo sutiktas beveik kaip asmeninė skriauda.

Anksčiau vien toks nusivylimas būtų privertęs ją persigalvoti. Dabar ji mokėsi išbūti. Ji pradėjo suprasti, kad kito žmogaus nepasitenkinimas dar nereiškia, jog padarei kažką blogo.

Pasirodė, kad pasitikėti savo norais irgi reikia išmokti

Monika ilgą laiką manė, kad nepasitikėjimas savimi reiškia tikėjimą, jog esi prastesnis už kitus. Vėliau suprato, kad jis gali atrodyti ir kitaip.

Kartais tai nuolatinis savo pasirinkimų tikrinimas. Kartais poreikis gauti patvirtinimą. Kartais noras paklausti trijų žmonių nuomonės prieš priimant sprendimą, kuris liečia tik tave.

Ji pastebėjo, kad net apsisprendusi dažnai laukdavo, kol kas nors pasakys: „Taip, tu darai teisingai.“

Dabar Monika bando to nebedaryti. Jeigu pasirinkimas nėra pavojingas ir nekenkia kitam žmogui, ji mokosi leisti sau tiesiog norėti. Be papildomo pateisinimo.

Ji pradėjo atrasti dalykus, kuriuos seniai buvo pamiršusi

Paaiškėjo, kad Monikai patinka daug laiko leisti vienai, nors anksčiau ji save laikė labai socialia. Jai patinka važiuoti į trumpas keliones vienai. Patinka ramūs rytai be planų. Patinka mokytis dalykų, kurie neturi jokios praktinės naudos.

Ji suprato, kad kai kurių žmonių draugija ją vargina, nors ilgus metus su jais bendravo vien todėl, kad „taip jau susiklostė“.

Atrado ir tai, kad jai nebereikia patikti visiems. Šis suvokimas buvo vienas sunkiausių. Ir kartu vienas labiausiai išlaisvinančių.

Kai kurios senosios Monikos dalys niekur nedingo

Ji vis dar kartais automatiškai sutinka, nors nenori. Vis dar pagauna save aiškinančią savo sprendimus žmonėms, kurie net neprašė paaiškinimo. Vis dar kartais pakeičia nuomonę vien todėl, kad kažkas į ją sureagavo nepalankiai.

Skirtumas tas, kad dabar ji tai pastebi. Anksčiau prisitaikymas vyko automatiškai. Dabar atsirado tarpas tarp kito žmogaus lūkesčio ir jos atsakymo.

Kartais užtenka kelių sekundžių paklausti: ar aš tikrai to noriu? Monikai tas klausimas tapo vienu svarbiausių.

36-eri jai nėra „per vėlu“

Buvo momentų, kai Monika jautė pyktį dėl prarastų metų. Galvojo, kodėl viso to nesuprato sulaukusi dvidešimties. Kodėl tiek daug sprendimų priėmė norėdama būti patogi. Kodėl niekas anksčiau jos neišmokė, kad galima nuvilti kitą žmogų ir vis tiek likti geru žmogumi. Tačiau ilgainiui ji suprato, kad toks mąstymas tik pakeistų vieną spaudimą kitu.

Dabar jai 36-eri. Ir tai yra laikas, kurį ji turi. Ne tas, kurio nebeturi.

Būti savimi pasirodė ne taip paprasta, kaip atrodo

Žmonės dažnai sako: „Tiesiog būk savimi.“ Monikai dabar ši frazė atrodo beveik juokingai paprasta.

Kad galėtum būti savimi, pirmiausia turi suprasti, kas tas „aš“ apskritai yra. Kur baigiasi tai, ko iš tavęs tikėjosi tėvai, partneriai, draugai ar visuomenė, ir prasideda tavo paties norai.

Kartais tam prireikia labai daug laiko. Monikai prireikė 36 metų, kad ji pagaliau pradėtų šio atsakymo ieškoti. Ji dar nėra visko išsiaiškinusi. Dar nežino, kaip atrodys jos gyvenimas po penkerių metų. Dar kartais bijo suklysti.

Tačiau vienas dalykas pasikeitė iš esmės. Dabar, prieš klausdama, ką apie jos sprendimą pagalvos kiti, ji vis dažniau pirmiausia klausia savęs:

O ko noriu aš?

Ir pirmą kartą gyvenime jos pačios atsakymas pradeda būti pakankamas.