Ramiajame vandenyne bręsta klimato monstras: mokslininkai perspėja – tokio „El Niño“ žmonija gali būti dar nefiksavusi niekada

Ramiajame vandenyne vyksta procesas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo tolimas nuo Lietuvos, tačiau jo pasekmės gali persiristi per visą planetą. Vandenyno paviršius ties pusiauju sparčiai šyla, keičiasi atmosferos cirkuliacija, silpnėja įprasti pasatai, o mokslininkų stebimas „El Niño“ stiprėja taip greitai, kad 2026–2027 metų įvykis jau vadinamas potencialiai istoriniu. Tai nėra vien bauginanti antraštė: JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija NOAA rugpjūtį skelbė, kad tikimybė, jog rudenį ir žiemą susiformuos labai stiprus „El Niño“, viršija 90 procentų, o tikimybė, kad jo stiprumas pranoks visus nuo 1950 metų instrumentiškai stebėtus įvykius, vertinama net 69 procentais.

Dar labiau neramina tai, kad šis reiškinys atsiranda ne tuščioje vietoje. Naujas Mičigano universiteto mokslininkų tyrimas, kuriame analizuoti šiuolaikiniai ir senoviniai Galapagų salų koralai, leidžia pažvelgti gerokai toliau nei siekia meteorologiniai matavimai. Iš koralų cheminės sudėties atkurtas maždaug tūkstančio metų Ramiojo vandenyno temperatūrų vaizdas parodė stulbinantį pokytį: pastarųjų keturių dešimtmečių „El Niño“ įvykiai buvo beveik 40 procentų intensyvesni nei priešindustriniu laikotarpiu ir išsiskyrė visame maždaug tūkstantmečio kontekste.

Tai jau nebe vien klausimas, ar šią žiemą vienoje šalyje bus daugiau lietaus, o kitoje – sausra. Mokslininkams kyla daug didesnis klausimas: ar klimato sistema, kuri šimtmečius svyravo tam tikrose ribose, dabar pradeda veikti kitaip.

Koralai atskleidė tai, ko meteorologiniai prietaisai negalėjo parodyti

Didžiausia problema tiriant „El Niño“ yra labai paprasta – patikimi tiesioginiai vandenyno matavimai apima palyginti trumpą žmonijos istorijos laikotarpį. Keturiasdešimt ar septyniasdešimt metų klimato mastu yra beveik akimirka, todėl vien iš šiuolaikinių stebėjimų sunku pasakyti, ar keli itin stiprūs reiškiniai yra atsitiktinumas, ar tikras ilgalaikis pokytis.

Mokslininkai atsakymo ieškojo Galapagų salose, kurios yra vienoje svarbiausių „El Niño“ zonų. Koralų skeletuose, augant sluoksniui po sluoksnio, lieka cheminė informacija apie tuo metu buvusią vandenyno temperatūrą. Ištyrę gyvas kolonijas ir senovinių koralų liekanas tyrėjai galėjo rekonstruoti sąlygas, egzistavusias dar gerokai iki pramoninės revoliucijos.

Rezultatas buvo nemalonus. Pastarieji dešimtmečiai iš ankstesnio tūkstantmečio išsiskyrė nepaprastai stipriais svyravimais. Tyrimo vadovė Julia Cole teigia, kad duomenyse nematyti ankstesnio laikotarpio, kuriame „El Niño“ būtų buvęs toks stiprus kaip naujausiais laikais, o jo intensyvumo didėjimas juda kartu su pasaulinės temperatūros kilimu.

Tai nereiškia, kad kiekvienas būsimas „El Niño“ automatiškai bus rekordinis. Tačiau pats fonas, kuriame šie reiškiniai formuojasi, yra šiltesnis nei anksčiau, todėl stiprus natūralus klimato svyravimas gali užsidėti ant jau įkaitusios planetos.

Kodėl vienas šiltesnis vandenyno ruožas gali sujaukti orus už tūkstančių kilometrų

„El Niño“ prasideda tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje, tačiau jo poveikis ten nesibaigia. Įprastomis sąlygomis pasatai stumia šiltą paviršinį vandenį į vakarus, Australijos ir Indonezijos kryptimi, o prie Pietų Amerikos pakrantės iš gelmių kyla šaltesnis vanduo. „El Niño“ metu ši sistema susilpnėja arba persitvarko, todėl didžiuliai šilto vandens kiekiai kaupiasi centrinėje ir rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje.

Atrodo, kas mums iš to? Tačiau vandenynai užima didžiąją planetos paviršiaus dalį, todėl pasikeitus milžiniško vandens telkinio temperatūrai keičiasi ir šilumos bei drėgmės perdavimas atmosferai. Tada pradeda slinkti kritulių zonos, keičiasi atmosferos srovės, vienur padidėja potvynių ir liūčių tikimybė, kitur – sausrų, karščio ar miškų gaisrų pavojus. Labai stiprus „El Niño“ taip pat gali laikinai kilstelėti ir pasaulinę vidutinę temperatūrą. (Nature)

Būtent todėl šis reiškinys domina ne tik meteorologus. Pasekmės gali persikelti į žemės ūkį, elektros energijos gamybą, maisto kainas, transportą ir draudimą. Jeigu vienoje didelėje žemės ūkio šalyje užsitęsia sausra, o kitoje derlių sunaikina liūtys, tai galiausiai pajunta ir žmogus, gyvenantis už kelių tūkstančių kilometrų nuo Ramiojo vandenyno.

Ar tai reiškia katastrofišką žiemą Lietuvoje?

Čia svarbiausia nepaversti rimto mokslinio perspėjimo pranašyste, kurios niekas dar negali pateikti. „El Niño“ labai stipriai veikia kai kurių pasaulio regionų sezoninius orus, tačiau Europoje ryšys yra sudėtingesnis. Lietuvos žiemos neįmanoma iš anksto tiksliai nustatyti vien iš to, kad Ramiajame vandenyne formuojasi labai stiprus „El Niño“.

Europos orams milžinišką įtaką daro Šiaurės Atlantas, reaktyvinės srovės padėtis, poliarinio sūkurio būklė ir atmosferos slėgio sistemos. Todėl labai stiprus „El Niño“ gali pakeisti bendrą atmosferos foną, tačiau tai nėra formulė „rekordinis El Niño = rekordinė Lietuvos žiema“.

Vis dėlto 2026 metų situacija išskirtinė tuo, kad sutampa du signalai. Vienas jų yra labai stipriai besivystantis dabartinis „El Niño“, o antrasis – nauji duomenys, rodantys, kad patys stipriausi šio reiškinio epizodai pastaraisiais dešimtmečiais tapo neįprastai intensyvūs.

Ir tai jau priežastis ateinančius mėnesius stebėti daug atidžiau nei įprastai.

Mokslininkus labiausiai neramina ne vien šie metai

Galbūt labiausiai sukrečianti tyrimo dalis yra ne prognozė 2026 metų rudeniui ar žiemai. Daug rimtesnis signalas slypi pačiame tūkstančio metų palyginime. Jei pastarieji keturi dešimtmečiai iš tikrųjų išsiskiria visame šiame laikotarpyje, kalbame ne apie vieną blogą sezoną, o apie galimą ilgalaikį klimato sistemos pokytį.

Klimato modeliai jau anksčiau rodė, kad šylant planetai stiprūs „El Niño“ epizodai gali tapti dažnesni. Naujoji koralų rekonstrukcija suteikia papildomų įrodymų, kad pokytis galbūt jau vyksta.

Dabartinis „El Niño“ dar nėra pasiekęs savo prognozuojamo maksimumo, todėl mokslininkai atsargiai kalba apie rekordą – NOAA kol kas pateikia tikimybę, o ne faktą. Tačiau vien tai, kad oficialiame scenarijuje atsirado 69 procentų tikimybė viršyti visus nuo 1950 metų stebėtus įvykius, yra neeilinis signalas.

Todėl tikrasis klausimas dabar nėra, ar vieną gruodžio dieną Lietuvoje bus +5, ar –15 laipsnių.

Klausimas gerokai didesnis: ar stebime ribą, nuo kurios ekstremalūs „El Niño“ reiškiniai pradeda tapti nebe retenybe, o naujos šylančios planetos realybės dalimi.

Jeigu koraluose užrašyta tūkstančio metų istorija neklysta, pastarieji dešimtmečiai jau išsiskiria iš visko, ką jie matė anksčiau. Ir 2026-ieji gali parodyti, kiek toli ši tendencija dar gali nueiti.