Naujas tyrimas: per daug laiko prie ekranų ankstyvoje vaikystėje yra susijęs su silpnesne atmintimi ir prastesniais pažymiais

Telefonas įjungiamas, kol tėvai gamina vakarienę. Planšetė padeda ramiai išsėdėti automobilyje. Animacinis filmukas tampa keliolika minučių tylos pavargusiam suaugusiajam. Šiandien ekranai į vaikų gyvenimą ateina taip anksti, kad daugelyje šeimų tai jau atrodo visiškai įprasta. Tačiau naujas ilgalaikis tyrimas parodė nerimą keliančią detalę – gali būti tam tikri vaiko raidos laikotarpiai, kai ilgesnis laikas prie ekranų yra labiau susijęs su vėlesniais mokymosi ir atminties sunkumais.

Mokslininkai daugiau nei devynerius metus stebėjo 502 vaikus. Buvo vertinama, kiek laiko jie prie ekranų praleisdavo nuo vienerių iki aštuonerių metų, o vėliau tikrinami jų mokymosi rezultatai ir darbinė atmintis. Įdomiausia tai, kad poveikis nebuvo vienodas visais vaikystės metais. Ryškiausi skirtumai pasirodė dviejuose laikotarpiuose – maždaug vienerių metų amžiuje ir dar kartą vaikui artėjant prie mokyklos.

Vienerių metų vaikui ekranas gali „atimti“ visai kitokią patirtį

Stipriausia sąsaja tyrime buvo pastebėta tarp ekranų naudojimo vienerių metų amžiuje ir vėlesnių rezultatų. Tai svarbu todėl, kad tokio amžiaus vaiko smegenys mokosi ne taip, kaip suaugusio žmogaus. Mažylis pasaulį pažįsta liesdamas daiktus, stebėdamas veidus, girdėdamas gyvą kalbą, mėgdžiodamas tėvus, ropodamas ir bandydamas suprasti, kas nutiks numetus šaukštą nuo stalo penktą kartą.

Todėl problema gali slypėti ne vien pačiame ekrane. Kiekviena valanda, kurią labai mažas vaikas praleidžia pasyviai žiūrėdamas į ekraną, gali pakeisti laiką, kurį jis būtų praleidęs bendraudamas, žaisdamas ar tyrinėdamas aplinką. Būtent tokių realių sąveikų ankstyvoje vaikystėje smegenims reikia ypač daug.

Įdomu, kad dvejų ir trejų metų amžiaus vaikų grupėje mokslininkai tokios aiškios sąsajos neaptiko. Tačiau ji vėl išryškėjo maždaug šešerių metų amžiuje – tuo metu, kai vaikui reikia vis daugiau dėmesio, gebėjimo išlaikyti informaciją galvoje ir pasiruošti sudėtingesniam mokymuisi.

Rezultatai pasimatė tik po daugelio metų

Tyrimas buvo ne vien trumpa tėvų apklausa. Vaikų ekranų naudojimas buvo vertinamas keliais skirtingais jų gyvenimo etapais iki aštuonerių metų. Vėliau, sulaukus maždaug devynerių, buvo vertinami mokymosi rezultatai, o 10,5 metų – darbinė atmintis.

Darbinė atmintis mums reikalinga nuolat. Vaikas ją naudoja, kai mintyse išlaiko mokytojo nurodymą, sprendžia matematikos uždavinį, skaito ilgesnį sakinį ar turi prisiminti pirmą užduoties dalį atlikdamas antrąją. Todėl silpnesnė darbinė atmintis gali pasijusti ne vien atliekant specialų testą – ji gali apsunkinti ir kasdienį mokymąsi.

Vis dėlto mokslininkų rezultatus svarbu suprasti teisingai. Tyrimas parodė sąsają, tačiau neįrodė, kad būtent ekranas tiesiogiai sukėlė prastesnius pažymius. Šeimos skiriasi daugybe dalykų – vaikų miego įpročiais, fiziniu aktyvumu, tėvų bendravimu, socialine aplinka ir tuo, ką vaikas apskritai veikia prie ekrano.

Kitas tyrimas pateikė beveik priešingą rezultatą

Situacija tampa dar įdomesnė pažvelgus į Suomijoje atliktą tyrimą. Ten aštuonerius metus stebėti 260 vaikų, o paauglystėje atlikti jų dėmesio, mokymosi ir darbinės atminties testai. Rezultatai iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai priešingi – daugiau ekranų naudoję vaikai kai kuriuose kognityviniuose testuose pasirodė geriau.

Ar tai reiškia, kad vienas tyrimas klaidingas? Nebūtinai. Didžiausias skirtumas – vaikų amžius ir tai, kam ekranas naudojamas. Vienerių metų mažylis planšetėje vargu ar programuoja, kuria muziką ar sprendžia logines užduotis. Vyresnis vaikas ekrane jau gali mokytis kalbos, kurti, ieškoti informacijos, programuoti ar atlikti užduotis, kurios reikalauja aktyvaus mąstymo.

Todėl vis garsiau kalbama, kad vien skaičiuoti minutes prie ekrano nepakanka. Valanda pasyviai vartant trumpus vaizdo įrašus ir valanda kuriant animaciją ar kartu su tėvais sprendžiant edukacines užduotis nėra tas pats.

Tėvams svarbiausias klausimas turėtų būti ne vien „kiek?“

Labai mažiems vaikams ekranų ribojimas vis dar išlieka pagrįsta rekomendacija. Ypač svarbu, kad telefonas ar planšetė neišstumtų miego, judėjimo, žaidimų, knygų ir gyvo bendravimo. Vienerių metų vaikui pokalbis su mama ar tėčiu, kaladėlių bokštas ir pasivaikščiojimas lauke smegenų raidai suteikia tai, ko joks gražiai mirgantis ekranas visiškai neatstos.

Tačiau vyresniam vaikui situacija jau nėra tokia juoda ir balta. Svarbu ne tik tai, kiek laiko jis praleido prie kompiuterio, bet ir ką tuo metu veikė. Jei ekranas skatina kurti, mokytis, spręsti problemas ir bendrauti, jo vaidmuo gali būti visai kitoks nei begalinis pasyvus vaizdo įrašų žiūrėjimas.

Todėl naujo tyrimo žinutė nėra „atimkite iš vaikų visus telefonus“. Ji daug paprastesnė – kuo vaikas mažesnis, tuo vertingesnis kiekvienas laikas, kurį ekranas nepakeičia tikro pasaulio. Ypač pirmaisiais gyvenimo metais, kai net paprastas žaidimas ant grindų vaikui gali būti gerokai svarbesnė smegenų treniruotė nei pats spalvingiausias filmukas.