Tėvas visą gyvenimą kritikavo sūnų „dėl jo paties gerovės“ – sulaukęs 45-erių šis suprato, ką tai su juo padarė

Mariui 45-eri, tačiau iki šiol yra situacijų, kuriose jis akimirksniu pasijunta tarsi paauglys, bijantis pasakyti ką nors ne taip. Užtenka, kad kas nors suabejotų jo sprendimu, paklaustų, ar jis tikrai žino, ką daro, arba kritiškiau įvertintų jo darbą, ir vyras iškart pradeda svarstyti, gal iš tiesų suklydo. Ilgus metus Marius manė, kad toks nepasitikėjimas savimi yra tiesiog jo charakterio dalis. Tik visai neseniai jis pradėjo suprasti, iš kur tas nuolatinis abejojimas atsirado.

Jo tėvas visą gyvenimą sakydavo, kad sūnų kritikuoja tik dėl jo paties gerovės. Jei Marius parnešdavo devynetą, tėvas paklausdavo, kodėl ne dešimt. Jei futbolo varžybose įmušdavo įvartį, pirmiausia išgirsdavo, ką galėjo padaryti geriau. Kai nusipirko pirmą automobilį, tėvas iškart išvardijo visas priežastis, kodėl pasirinkimas prastas. Net tada, kai sūnui kas nors pavykdavo, pagyrimą beveik visada lydėdavo „bet“.

Vaikystėje Marius tuo neabejojo. Tėvas juk suaugęs, vadinasi, žino geriau. Be to, jis dažnai kartodavo, kad gyvenimas nėra lengvas ir sūnus turi būti pasiruošęs kritikai, konkurencijai bei nesėkmėms. „Aš tau sakau tiesą, nes kiti nepasakys“, – tai buvo vienas dažniausiai namuose girdimų sakinių. Mariui ilgainiui pradėjo atrodyti, kad meilė būtent taip ir atrodo: žmogus tau nuolat rodo trūkumus, kad vieną dieną taptum geresnis.

Net ir suaugęs jis vis laukdavo tėvo įvertinimo

Baigęs mokslus Marius pradėjo dirbti, vėliau sukūrė šeimą, susilaukė vaikų. Iš šalies jo gyvenimas atrodė visai sėkmingas, tačiau viduje jis nuolat jautė, kad daro per mažai. Kai darbe gaudavo paaukštinimą, vietoj pasididžiavimo iškart pagalvodavo, ar sugebės pateisinti lūkesčius. Kai kolega pagirdavo jo idėją, Marius netrukus pats surasdavo bent kelias priežastis, kodėl ji nėra tokia gera.

Tėvo nuomonė vis dar turėjo keistai didelę galią. Marius galėjo kelias savaites svarstyti apie vieną jo pasakytą sakinį. Jei tėvas sukritikuodavo namų remontą, automobilį, darbą ar vaikų auklėjimą, vyras pradėdavo abejoti net tuo, dėl ko iki tol buvo visiškai tikras. Kartais jis net pakeisdavo sprendimą vien tam, kad kitą kartą nereikėtų išgirsti: „Aš juk sakiau.“

Tik bėgant metams Marius pastebėjo, kad tokį patį vidinį balsą jau nešiojasi pats. Tėvo net nereikėdavo šalia. Prieš svarbesnį žingsnį galvoje savaime atsirasdavo klausimai: ar tikrai sugebėsi, ar neapsijuoksi, gal neverta rizikuoti? Marius sau kalbėdavo beveik tais pačiais žodžiais, kuriuos vaikystėje girdėjo namuose.

Vienas pokalbis privertė į viską pažvelgti kitaip

Lūžis įvyko visai ne per ginčą su tėvu. Vieną vakarą Marius kalbėjosi su savo šešiolikmečiu sūnumi, kuris norėjo dalyvauti mokyklos projekte. Vaikinas abejojo, ar jam pavyks, ir Marius jau ruošėsi pasakyti, ką šis turėtų padaryti geriau, kur gali suklysti ir kodėl reikia rimčiau pasiruošti.

Tačiau sūnus netikėtai paklausė: „Tėti, ar tu bent kartais manai, kad aš tiesiog galiu sugebėti?“

Šis sakinys Mariui įstrigo. Jis suprato, kad vos nepakartojo to paties modelio, kuriame užaugo pats. Jis norėjo padėti sūnui ir apsaugoti nuo nusivylimo, bet pasirinko tą patį būdą, kurį visą gyvenimą naudojo jo tėvas – pirmiausia parodyti, kas gali būti blogai.

Tą vakarą Marius pirmą kartą rimtai pagalvojo, kad galbūt nuolatinė kritika nepadarė jo stipresnio. Ji išmokė jį būti atsargų, pasiruošti blogiausiam ir ieškoti klaidų, tačiau kartu atėmė gebėjimą džiaugtis tuo, ką jau padarė gerai.

Nuolatinė kritika nepadarė jo stipresnio - ji išmokė jį būti atsargų, pasiruošti blogiausiam ir ieškoti klaidųNuotrauka: Sukurta DI

Jis suprato, kodėl taip sunku priimti net paprastą pagyrimą

Marius pradėjo pastebėti dalykus, kurių anksčiau net nelaikė problema. Kai žmona pasakydavo, kad jis ką nors puikiai padarė, jis atsakydavo: „Nieko čia ypatingo.“ Kai darbe sulaukdavo komplimento, iškart bandydavo jį sumažinti. Kai reikėdavo priimti sprendimą, jis dažnai klausdavo kelių žmonių nuomonės, nors iš tiesų atsakymą jau žinodavo.

Jam tapo aišku, kad didelę gyvenimo dalį jis praleido bandydamas įrodyti, jog yra pakankamai geras, nors niekada tiksliai nežinojo, kada tas „pakankamai“ pagaliau ateis.

Sunkiausia buvo pripažinti, kad tėvas greičiausiai iš tiesų manė darantis gera. Marius netiki, kad jis sąmoningai norėjo sūnų pažeminti ar palaužti. Tiesiog pats augo pasaulyje, kuriame vyrai retai girdėdavo pagyrimus, o griežtumas buvo laikomas būdu užauginti stiprų žmogų.

Tačiau geri ketinimai nepanaikina pasekmių.

Sulaukęs 45-erių jis pirmą kartą mokosi savęs nekritikuoti automatiškai

Marius nenutraukė santykių su tėvu ir neketina jam išrėžti visko, ką sukaupė per keturis dešimtmečius. Jų bendravimas ir toliau nėra labai atviras. Tėvas vis dar kartais pasako, kad sūnus pernelyg jautriai į viską reaguoja, o Marius jau žino, kad pakeisti septyniasdešimtmetį žmogų greičiausiai bus daug sunkiau nei pakeisti savo reakciją.

Todėl dabar jis pradėjo nuo savęs. Jei kažkas pavyksta, stengiasi iš karto neieškoti trūkumo. Jei priima sprendimą, bando nebeskambinti trims žmonėms vien tam, kad gautų patvirtinimą. O kalbėdamas su savo vaikais vis dažniau sustoja prieš pasakydamas kritiką ir pirmiausia pagalvoja, ar jie iš jo išgirsta ne tik tai, ką reikia taisyti, bet ir tai, ką jau daro gerai.

Didžiausias pokytis Mariui buvo suprasti, kad nuolatinė kritika ne visada augina. Kartais ji tiesiog išmoko žmogų nepasitikėti savimi net tada, kai tam nėra jokios priežasties.

Sulaukęs 45-erių jis pirmą kartą pradėjo matyti save ne tėvo akimis, o savo. Ir nors tai skamba paprastai, Mariui tai tapo vienu sunkiausių dalykų, kurių teko mokytis suaugus.

Nes visą gyvenimą jis stengėsi tapti žmogumi, kuriam tėvas pagaliau pasakytų: „Gerai padarei.“ Dabar jis pamažu mokosi tuos žodžius pasakyti sau pats.