Anelė iš prieglaudos pasiėmė vyresnio amžiaus katę, kurios niekas nenorėjo – dabar sako pati gavusi daugiau, nei davė

Anelei 65-eri, ir dar prieš kelerius metus ji būtų tik nusijuokusi, jei kas nors būtų pasakęs, kad vieną dieną jos namuose karaliaus katė. Gyvūnus ji visada mėgo, tačiau sau kartodavo, kad jų laikyti nebenori – per daug rūpesčių, per daug atsakomybės. Vis dėlto vienas apsilankymas prieglaudoje pakeitė jos kasdienybę taip, kaip ji pati nesitikėjo.

Į prieglaudą Anelė nuvyko kartu su dukterėčia, kuri norėjo pasižiūrėti jaunų kačiukų. Kol mergina vaikščiojo palei narvus ir kalbėjosi su darbuotoja, Anelės dėmesį patraukė visai ne maži, žaismingi kačiukai. Kampe gulėjo didelė pilkai raina katė, kuri net nebandė prieiti prie žmonių. Ji tik pakėlė galvą, trumpai pažvelgė ir vėl susisuko ant pledo.

Darbuotoja pasakė, kad katės vardas Mėta, jai maždaug dvylika metų ir prieglaudoje ji gyvena jau gana seniai. Žmonės dažniausiai renkasi jaunesnius gyvūnus, todėl prie Mėtos narvo sustodavo retai. Kai kurie paklausdavo amžiaus ir iškart nueidavo toliau.

Anelė tą akimirką nieko nepasakė. Tačiau išėjusi iš prieglaudos visą vakarą galvojo būtent apie tą katę.

„Jeigu jos niekas nenori, gal ji kaip tik turėtų važiuoti pas mane“

Po kelių dienų Anelė grįžo viena. Ji sakė sau, kad tik dar kartą pasižiūrės, bet iš tikrųjų sprendimas jau buvo beveik priimtas. Mėta ir tąkart nesiveržė prie durų, nebandė įsiteikti ir net neatrodė labai susidomėjusi viešnia. Anelė atsisėdo šalia ir kurį laiką tiesiog tylėjo. Po kelių minučių katė priėjo, atsargiai pauostė jos ranką ir atsisėdo visai šalia.

To Anelei pakako.

Prieglaudos darbuotojai perspėjo, kad vyresniam gyvūnui gali reikėti daugiau priežiūros, galimos sveikatos problemos, o prisitaikymas naujuose namuose nebūtinai bus greitas. Anelė viską išklausė ir vis tiek nusprendė parsivežti Mėtą namo.

Pirmosios dienos nebuvo tokios mielos, kaip kartais atrodo nuotraukose. Mėta didžiąją laiko dalį slėpėsi po stalu arba už fotelio, mažai valgė ir naktimis vaikščiojo po kambarius. Anelė jos neskubino. Padėjo dubenėlius, minkštą guolį ir paliko ramybėje.

Po kelių savaičių katė pirmą kartą pati užšoko ant sofos šalia jos. Dar po kurio laiko pradėjo kiekvieną vakarą laukti prie virtuvės durų, kol Anelė užsikais arbatą. Netrukus atsirado ir nauja taisyklė – vos šeimininkė atsisėsdavo skaityti, Mėta susirangydavo šalia.

Anelė sako, kad būtent tada namai kažkaip pasikeitė.

Katė užpildė tylą, kurios ji anksčiau net nepastebėdavo

Po vyro mirties Anelė jau buvo pripratusi gyventi viena. Vaikai su savo šeimomis gyveno kitame mieste, draugės užsukdavo, bet kasdienybė dažniausiai būdavo tyli. Ji nemanė, kad dėl to kenčia. Turėjo televizorių, knygas, sodą, kaimynes, su kuriomis galėdavo persimesti keliais žodžiais.

Tik atsiradus Mėtai Anelė suprato, kiek daug namuose buvo tylos.

Dabar grįžus iš parduotuvės kažkas pasitinka prie durų. Ryte kažkas laukia virtuvėje. Vakare ant sofos visada atsiranda šilta vieta šalia. Anelė juokiasi, kad pradėjo su kate kalbėtis taip, lyg ši suprastų kiekvieną žodį. Pasakoja, ką pirko, piktinasi oru, klausia, ar jau laikas vakarieniauti.

Kartais vaikai dėl to pasišaipo, bet Anelė visai neįsižeidžia.

„Aš žinau, kad ji katė. Bet kai gyveni viena, labai daug reiškia, kad namuose kažkas tavęs laukia“, – taip ji paaiškina.

Tik atsiradus Mėtai Anelė suprato, kiek daug namuose buvo tylosNuotrauka: Sukurta DI

Labiausiai bijojo būtent to, kad prisiriš

Prieš pasiimdama Mėtą Anelė turėjo vieną rimčiausią abejonę. Katė buvo vyresnė. Ji suprato, kad jų bendras laikas greičiausiai nebus labai ilgas, ir būtent dėl to iš pradžių norėjo atsitraukti.

Tačiau dabar apie tai galvoja kitaip.

Mėta jau kelis kartus lankėsi pas veterinarą, gauna specialų maistą ir turi vaistų, kuriuos reikia duoti reguliariai. Anelė neslepia, kad kartais dėl jos jaudinasi labiau, nei norėtų. Jei katė vieną rytą mažiau ėda ar ilgiau miega, šeimininkė iškart stebi, ar viskas gerai.

Vis dėlto ji sako nė karto nepagalvojusi, kad padarė klaidą.

„Aš pradžioje galvojau, kad darau gerą darbą – pasiimu seną katę, kurios niekas nenori. Dabar man net juokinga taip galvoti. Atrodo, kad ji man davė daug daugiau“, – sako Anelė.

Ji pati tapo aktyvesnė, turi aiškesnį dienos ritmą, daugiau juokiasi ir net dažniau fotografuoja, nes vaikai vis prašo atsiųsti, ką Mėta iškrėtė šį kartą. Katė, kuri prieglaudoje ramiai gulėdavo kampe, namuose pasirodė turinti labai aiškų charakterį – garsiai reikalauja pusryčių, užima mėgstamiausią kėdę ir nepakenčia uždarytų durų.

Anelei tai patinka.

Ji žino, kad vieną dieną teks su Mėta atsisveikinti, ir tos minties nevengia. Tačiau dabar jai atrodo, kad atsisakyti gražaus ryšio vien todėl, kad jis nebus amžinas, būtų daug didesnė klaida.

Prieglaudoje Mėta ilgai laukė žmogaus, kuris pirmiausia neklaustų, kiek jai liko metų. Anelė tuo žmogumi tapo beveik atsitiktinai.

O pati sako gavusi tai, ko net nežinojo ieškanti – gyvybės namuose, kasdienį artumą ir paprastą jausmą, kad vakare ji jau nebegrįžta į tuščius namus.