Už 1000 dolerių nusipirko apleistą sodybą: po 7 metų ten stovi namas, kurio kaime nepastebėti neįmanoma

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šis tamsia mediena apkaltas dviejų aukštų namas stovėjo čia visada. Dideli langai, akmeniniai stulpai prie įėjimo, atvira erdvė be tvoros, medis, stiklas ir ramus kaimo peizažas aplinkui sukuria įspūdį, lyg tai būtų senas, tik labai gerai išsaugotas dvaras. Tačiau iš tikrųjų viskas čia nauja. Šią sodybą savo rankomis kūrė Viktorija ir Andrejus, o kelias iki rezultato užtruko septynerius metus.

Šeimos istorija prasidėjo visai ne nuo svajonės apie didelį gražų namą. Viktorija į kaimą atvyko dar būdama jauna specialistė, atlikti praktikos. Ten ji sutiko Andrejų, vietinį vyrą, kuris netrukus tapo jos gyvenimo žmogumi. Iš pradžių pora gyveno jo senelių name, kuris buvo labai paprastas: be patogumų, su sena krosnimi ir beveik be normalių grindų. Jie pradėjo nuo remonto, bet greitai suprato, kad viskas virs kur kas didesniu projektu.

Už 1000 dolerių nusipirko apleistą sodybą

Pirmasis namas augo aplink senąjį

Pirmieji jų statybų metai skamba beveik neįtikėtinai: naujas namas buvo statomas aplink senąjį. Kol išorėje kilo naujos sienos, viduje dar stovėjo senas kaimo namukas, kuriame šeima gyveno. Kai pavyko įrengti kelis kambarius, jie persikėlė į naująją dalį, o senasis pastatas buvo išardytas ir išvežtas.

Būtent tada Andrejus pradėjo rimčiau dirbti su medžiu. Jis išsinuomojo seną lentpjūvės pastatą, ėmė dirbti sau, o Viktorija tik tada pamatė, kiek daug jos vyras iš tiesų moka. Mediena vėliau tapo ne tik jo darbu, bet ir visos šeimos sodybos charakteriu.

Kai pirmasis namas buvo baigtas, atrodytų, būtų pats laikas atsikvėpti. Tačiau Andrejus jau turėjo kitą mintį – įsigyti dar vieną vietą. Viktorija iš pradžių nebuvo sužavėta. Ji juokavo, kad jų gyvenimas ir taip nuolat vyksta remontuose. Bet vieta turėjo kažką tokio, kas pamažu užkabino ir ją.

Už 1000 dolerių nusipirko apleistą sodybą

Sklype stovėjo tai, ko jau nebebuvo verta gelbėti

Apleistą vietą pora nusipirko už maždaug 1000 dolerių. Kadaise ji priklausė žmogui, kurį vietiniai vadino Ksaveriu, todėl šeima nusprendė išsaugoti seną pavadinimą – Ksaverio vienkiemis. Tačiau romantikos pradžioje buvo mažai. Sklype stovėjo sena trobelė ir tvartas, o pirmas planas buvo bent kažką atkurti.

Viskas pasikeitė, kai nuo seno namo buvo nuimtas stogas. Paaiškėjo, kad viduje nebėra ką gelbėti. Konstrukcijos buvo pernelyg prastos būklės, todėl vietoje restauracijos teko pradėti nuo naujo statinio. Tai reiškė dar daugiau darbo, dar daugiau išlaidų ir dar daugiau laiko.

Namas kilo lėtai. Šeima darė tiek, kiek leido pinigai ir jėgos. Išliejo pamatus, pastatė karkasą, kuris kurį laiką stovėjo be stogo, vėliau uždengė metalinėmis čerpėmis, sudėjo langus ir pradėjo apkalti vidų bei išorę mediena. Dalis langų net buvo perkelti iš seno Andrejaus senelių namo, todėl naujame pastate atsirado ir šiek tiek šeimos istorijos.

Už 1000 dolerių nusipirko apleistą sodybą

Daug ką padarė patys, todėl namas turi savą veidą

Šios sodybos išskirtinumas yra ne vien jos forma ar spalva. Ji atrodo gyva, nes labai daug detalių buvo padaryta savomis rankomis. Andrejus pats ruošė lentas, todėl medinė apdaila šeimai kainavo gerokai mažiau, nei būtų kainavusi perkant viską paruošta. Tiesa, Viktorija juokauja, kad niekas neskaičiuoja savo darbo, kai stato sau.

Andrejus mėgsta netobulumą. Jam idealiai tiesios linijos atrodo nuobodžios, todėl name daug natūralios, neapipjautos medienos, nelygių kraštų, medžio kamienų, rankų darbo baldų ir detalių, kurios neatrodo kaip iš katalogo. Laiptų stulpai ir turėklai pagaminti iš tvirtų medžių kamienų, o svetainėje stovi didžiulis ąžuolinis stalas.

Tarp viso šio medžio ypač išsiskiria raudonas šaldytuvas. Jis tapo ryškiu namo akcentu ir tarsi nustatė visą raudonų detalių nuotaiką. Viktorija sako, kad šį daiktą jiems pavyko rasti labai sėkmingai – ankstesniems savininkams jis netiko, o jų sodyboje tapo beveik interjero centru.

Už 1000 dolerių nusipirko apleistą sodybą

Name paslėpta pirtis ir erdvės svečiams

Pirmame aukšte yra ne tik svetainė ir virtuvės zona. Viename kampe įrengta pirtis, kuri buvo viena svarbiausių Andrejaus svajonių. Jis nuo pat pradžių sakė, kad stato vietą sau, o pirtis jam būtina. Krosnis šildo ne tik garinę, bet ir padeda apšildyti namą: pirmas aukštas gauna šilumą per plytas, o antrame aukšte įrengti radiatoriai.

Antrame aukšte taip pat dominuoja medis. Čia nėra daug mažų kambarių, nes savininkai norėjo erdvės, oro ir laisvumo. Dalį zonų jie atskyrė sunkiomis užuolaidomis, kad svečiams būtų daugiau privatumo. Dabar sodyboje gali nakvoti iki aštuonių žmonių, nors patys šeimininkai sako, kad didelė kompanija jau yra savotiškas išbandymas, nes kiekvienas žmogus ilsisi skirtingai.

Poilsiautojai kartais pateikia ir netikėtų pamokų. Viktorija pasakojo, kad kartą svečiai vos nesudegino pirties, nes neteisingai suprato, kuri krosnis ką šildo, ir ją perkaitino iki pavojingos ribos. Po tokių patirčių šeimininkai į kai kurias detales žiūri dar atsargiau.

Už 1000 dolerių nusipirko apleistą sodybą

Septyni metai darbo dėl vietos, kurioje gera būti

Šiandien sodyba atrodo taip, lyg būtų kruopščiai apgalvotas dizainerių projektas, tačiau už jos slypi daug paprastesnė tiesa: metai darbo, taupymo, bandymų, klaidų ir kantrybės. Sklypas dar nėra iki galo baigtas. Šeima planuoja tvorą, želdinius, tvarkingesnę aplinką, o šlaituose jau atsiranda atraminės sienelės ir tujų eilės.

Tačiau svarbiausia, kad ši vieta jau turi tai, ko nenupirksi nei už 1000 dolerių, nei už daug didesnius pinigus – savo istoriją. Kadaise čia stovėjo apleisti pastatai, kuriuose nebebuvo ką atkurti. Dabar čia yra namas, kurį sunku praeiti nepastebėjus.

Viktorijai ir Andrejui tai nebuvo greitas projektas ir ne lengvas kelias. Bet kartais būtent tokios istorijos labiausiai įkvepia: kai žmonės pamato tuščią, pavargusią vietą, kurios kiti atsisakytų, ir sugeba joje įžvelgti gyvenimą.

Už 1000 dolerių nusipirko apleistą sodybą