Metė įprastą darbą dėl hobio, iš kurio kiti juokėsi: dabar per metus sugeneruoja 2,4 mln. svarų

Kai vieni per pandemiją laukė, kada viskas grįš į senas vėžes, Aaronas Pearce’as nusprendė išnaudoti laiką tam, kas iš pradžių atrodė tik kaip vaikystės prisiminimas ir nedidelis papildomas uždarbis. Futbolo kortelės, lipdukai, kolekciniai rinkiniai, senas azartas ieškoti retesnio egzemplioriaus – visa tai daugeliui skamba kaip paprastas hobis. Tačiau 38 metų vyrui iš Safolko, gyvenančiam Esekse, šis hobis virto verslu, kurio apyvarta per pastaruosius metus pasiekė 2,4 mln. svarų.

Dar prieš kelerius metus Aaronas dirbo kūno rengybos ir laisvalaikio sektoriuje. Jis pradėjo nuo paprastesnių pozicijų, dirbo pardavimuose, registratūroje, vėliau kilo karjeros laiptais ir tapo kelių sporto klubų regiono vadovu. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo stabilus kelias: darbas, patirtis, pareigos, aiškus grafikas ir saugus atlyginimas. Tačiau viduje vis dar buvo kita aistra – kolekcionavimas, kuris jį lydėjo nuo vaikystės.

Aaronas prisimena, kad dar augdamas devintajame dešimtmetyje ir vėliau rinko futbolo lipdukus bei korteles kartu su tėvu. Tokie albumai daugeliui vaikų buvo tik žaidimas, bet jam tai paliko stiprų įspūdį. Vis dėlto, kaip dažnai nutinka, suaugus tas pomėgis pasimetė tarp studijų, darbo, atsakomybių ir kasdienybės. Tik pandemija netikėtai atvėrė langą, kurio jis anksčiau neturėjo.

Pandemija sustabdė darbą, bet atvėrė kitą galimybę

Kai 2020 metais prasidėjo Covid-19 pandemija, sporto ir laisvalaikio sektorius faktiškai sustojo. Sporto klubai užsidarė, veikla buvo apribota, o Aaronas staiga turėjo daugiau laiko nei įprastai. Vieniems tai buvo priverstinė pauzė, kitiems – nerimo metas, tačiau jis nusprendė išbandyti tai, apie ką jau kurį laiką galvojo: perpardavinėjimą.

Iš pradžių jis bandė įvairias kryptis. Sportbačiai, drabužiai, kolekciniai daiktai – viskas atrodė kaip galimybė uždirbti papildomai. Tačiau kai kurių prekių paklausa greitai blėso, susidomėjimas mažėjo, o pelnas neatrodė pakankamai stabilus. Galiausiai labiausiai „prilipo“ futbolo kortelės. Tai buvo sritis, kuri jam ne tik patiko, bet ir turėjo aiškią bendruomenę: kolekcininkus, fanus, pirkėjus ir žmones, pasiruošusius mokėti už retus radinius.

Iš pradžių viskas vyko labai paprastai. Aaronas per socialinius tinklus, ypač „Instagram“, ieškojo kitų kolekcininkų, pirko ir pardavinėjo pavienes korteles. Viena galėjo kainuoti 5, 10 ar 20 svarų. Tai nebuvo milijoninis verslas, greičiau nedidelis papildomas uždarbis ir įdomi veikla po darbo. Tačiau būtent šiame etape jis suprato svarbiausią dalyką: žmonės neperka tik kartono gabalėlio su futbolininko nuotrauka. Jie perka emociją, azartą, retumo jausmą ir galimybę turėti tai, ko neturi kiti.

Vienas sprendimas pakeitė viską: jis nusipirko kortelių dėžę už 4 800 svarų

2023 metų pradžioje draugas jam pasiūlė idėją, kuri iš pradžių galėjo pasirodyti rizikinga: ne tik pardavinėti pavienes korteles, bet tiesiogiai internetu atidarinėti futbolo kortelių pakuotes ir pardavinėti vietas žmonėms, kurie nori gauti konkrečios komandos korteles. Kitaip tariant, kolekcininkai neperka visos dėžės, bet perka „vietą“ tam tikrai komandai.

Pavyzdžiui, „Liverpool“ fanas gali sumokėti 100 svarų už vietą tiesioginės transliacijos metu. Jei atidarant kortelių dėžę ar visą rinkinį iškrenta „Liverpool“ kortelės, jos keliauja tam pirkėjui. Tai tarsi kolekcionavimo, sporto fanų emocijos ir loterijos elemento mišinys. Žmogus gali negauti nieko ypatingo, bet gali pataikyti ir į kortelę, kurios vertė pakeistų jo finansinę situaciją.

Aaronas rado tiesioginės prekybos platformą „Whatnot“ ir nusprendė surizikuoti. Jis iš savo santaupų, sukauptų dirbant fitneso srityje, nupirko futbolo kortelių dėklą už 4 800 svarų. Tai nebuvo smulkus pirkinys. Vienoje dėžėje gali būti apie 150 kortelių, o visas dėklas, sudarytas iš 12 dėžių, kainuoja tūkstančius. Tuo metu jis jautė ir jaudulį, ir baimę, nes suprato: jei nepavyks, pinigai gali tiesiog sudegti.

Tačiau pirmoji tiesioginė transliacija parodė, kad rizika gali atsipirkti. Per ją Aaronas sugeneravo 6 324 svarų pajamų. Tai buvo momentas, kai paprastas hobis pradėjo atrodyti kaip realus verslas. Ne teorijoje, ne svajonėse, o skaičiuose.

Dieną darbas, naktį transliacijos: kartais iki antros valandos ryto

Iš pradžių Aaronas nepuolė iškart mesti pagrindinio darbo. Dieną jis dirbo įprastą darbą, o vakare grįžęs namo sėsdavo prie kamerų ir pradėdavo tiesiogines transliacijas iš savo kambario. Jos dažnai prasidėdavo apie 21 valandą ir tęsdavosi iki 2 valandos nakties. Žiūrovų pradžioje nebuvo tūkstančiai – dažniausiai 20, 30 ar 40 žmonių. Tačiau jie buvo tikri pirkėjai, tikri fanai ir tikra bendruomenė.

Čia ir slypi viena didžiausių šios istorijos pamokų: ne visada reikia iškart turėti milžinišką auditoriją. Kartais užtenka mažesnės, bet labai įsitraukusios žmonių grupės. Aaronas ne tik pardavinėjo korteles, jis kūrė reginį. Žmonės stebėjo atidarymus, laukė retų kortelių, reagavo gyvai, komentavo ir dalyvavo procese. Tai nebuvo paprastas apsipirkimas – tai buvo patirtis.

Pats Aaronas vėliau pripažino, kad per maždaug dvejus su puse metų nuo transliacijų jis ilsėjosi vos apie 10 dienų. Didžiausią skirtumą padarė ne geniali idėja vienu mostu, o nuoseklumas. Jis tiesiog nesustojo, kai kiti tikriausiai būtų pavargę, nusivylę ar nusprendę, kad „gal kada nors vėliau“.

Pajamos augo taip greitai, kad samdomas darbas tapo nebelogiškas

Skaičiai pradėjo augti labai greitai. Per pirmus pilnus veiklos metus, nuo 2023 metų liepos iki 2024 metų liepos, Aaronas sugeneravo beveik 700 tūkst. svarų pajamų. Antraisiais metais suma jau siekė apie 1,2 mln. svarų. O per pastaruosius metus verslo apyvarta išaugo iki 2,4 mln. svarų.

Svarbu suprasti: tai yra pajamos, o ne grynasis pelnas. Tokiam verslui reikia pirkti brangius kortelių rinkinius, mokėti darbuotojams, tvarkyti logistiką, pakuoti ir siųsti užsakymus, investuoti į atsargas. Tačiau net ir taip šie skaičiai parodo, kaip toli gali nuvesti nišinis pomėgis, kai jis sujungiamas su tinkama platforma, nuosekliu darbu ir bendruomene.

2025 metų kovą Aaronas galiausiai nusprendė palikti savo pilno etato darbą. Jo teigimu, atėjo momentas, kai tęsti seną darbą tiesiog nebeturėjo prasmės. Šalutinė veikla jau turėjo daug didesnį potencialą nei įprasta karjera, todėl sprendimas tapo akivaizdus.

Dabar jo verslas jau nebėra vieno žmogaus kambaryje vykstantis eksperimentas. Aaronas persikėlė į naujus namus, turi atskirą lauko biuro erdvę verslui ir atsargoms laikyti, dirba su septynių žmonių komanda, turi pakuotojus, operacijų vadovą ir kitus tiesioginių transliacijų vedėjus. Tai leidžia jam pačiam mažiau būti „pririštam“ prie kiekvienos transliacijos ir daugiau rūpintis verslo valdymu bei plėtra.

Kai 15 svarų vieta gali virsti 100 tūkst. svarų kortele

Didžiausias šio verslo magnetas – retų kortelių istorijos. Aaronas pasakojo, kad vienas įspūdingiausių radinių buvo Lamine Yamal naujoko kortelė, vadinama „one of one“. Tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja tik viena tokia kortelė. Kažkas už vietą atidaryme sumokėjo apie 15–20 svarų, o pati kortelė dabar gali būti verta daugiau nei 100 tūkst. svarų.

Tokios istorijos ir kuria ažiotažą. Tai panašu į sporto fanų svajonę: sumoki palyginti nedidelę sumą ir gauni šansą į daiktą, apie kurį kalba visa kolekcininkų bendruomenė. Aišku, ne kiekvienas atidarymas baigiasi tokia sėkme. Tačiau kai tokie atvejai nutinka, jie tampa galinga reklama verslui.

Kita įspūdinga istorija – du žmonės pernai už vietas sumokėjo po 10 svarų ir gavo dvigubą Lionelio Messi bei Ronaldinho autografų kortelę. Vėliau ji aukcione buvo parduota už 35 tūkst. svarų. Tokie atvejai parodo, kodėl kolekcininkų rinka gali būti tokia karšta: čia susitinka nostalgija, sporto žvaigždės, retumas ir pinigai.

Aaronas pats sako, kad jausmas atidaryti tokias korteles yra beprotiškas. Kadangi jo komanda atidaro labai daug produktų, jie turi daugiau progų „pagauti“ didelius laimikius. Kai kurios kortelės gali pakeisti žmonių gyvenimą ne mažiau nei netikėtas laimėjimas.

Ką ši istorija gali pasakyti kiekvienam, kuris turi „keistą“ pomėgį?

Ši istorija nėra tik apie futbolo korteles. Ji yra apie tai, kad kartais pelningiausia idėja slepiasi ten, į ką kiti žiūri kaip į vaikišką užsiėmimą, nišinį pomėgį ar laiko švaistymą. Aaronas nepradėjo nuo milijoninio plano. Jis pradėjo nuo to, kas jam buvo įdomu, ką suprato ir kur matė žmonių susidomėjimą.

Čia yra kelios aiškios pamokos. Pirma, pomėgis pats savaime dar nėra verslas, bet jis gali tapti verslu, jei aplink jį yra aktyvi bendruomenė ir žmonės pasiruošę mokėti. Antra, vien prekės nebeužtenka – reikia patirties. Aaronas pardavinėja ne tik korteles, bet ir jaudulį, transliaciją, bendrą laukimą, netikėtumo momentą. Trečia, rizika buvo reali. Jis turėjo investuoti santaupas, dirbti vakarais ir naktimis, ilgai derinti pagrindinį darbą su šalutine veikla ir tik tada mesti seną karjerą.

Tai nėra pasaka apie žmogų, kuris vieną rytą pabudo milijonieriumi. Tai istorija apie tai, kaip mažas papildomas uždarbis virto rimtu verslu, nes žmogus laiku pastebėjo rinkos pokytį ir nesustojo tada, kai veikla dar neatrodė įspūdingai.

Jo tikslas dabar dar didesnis

Aaronas nori, kad ateityje jo verslas galėtų transliuoti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, pasiekdamas kolekcininkus visame pasaulyje. Tam reikia nuolatinio kortelių tiekimo, stiprios komandos ir dar didesnės bendruomenės. Tačiau žiūrint į tai, kaip greitai viskas išaugo nuo pirmųjų transliacijų kambaryje iki milijoninės apyvartos, toks tikslas jau nebeskamba kaip fantazija.

Pats Aaronas sako, kad daug žmonių įstringa įprastame darbe nuo devynių iki penkių, nors viduje turi aistrą, kurią norėtų sekti. Jo nuomone, jeigu žmogus turi dalyką, kurį tikrai mėgsta, ir gali skirti jam visą dėmesį, iš to įmanoma užauginti kažką, kas pakeis gyvenimą.

Ir turbūt čia slypi stipriausia šios istorijos mintis. Ne kiekvienas hobis taps milijoniniu verslu. Ne kiekviena rizika pasiteisins. Bet kartais būtent tai, kas atrodo per maža, per keista ar per nišiška, tampa didžiausia galimybe – jei žmogus pamato ne tik daiktą, bet ir emociją, bendruomenę bei problemą, už kurią kiti pasiruošę mokėti.

Šaltiniai:

• https://uk.news.yahoo.com/i-gave-up-my-day-job-to-sell-football-cards–now-i-make-%C2%A324-million-revenue-a-year-053050759.html
• https://www.mirror.co.uk/money/i-gave-up-job-side-37510387