Tyrimas rodo, kad Žemės temperatūra gali smarkiai nukristi

Skamba beveik kaip mokslinės fantastikos pradžia: mokslininkai svarsto būdą, kaip gana greitai sumažinti Žemės temperatūrą. Ne per šimtmečius, ne po kelių kartų, o teoriškai gerokai greičiau, nei veiktų daugelis įprastų klimato priemonių. Tačiau čia yra vienas labai svarbus „bet“: tai nebūtų stebuklingas planetos išgelbėjimas.

Kalbama apie metaną – vienas stipriausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Jo atmosferoje yra gerokai mažiau nei anglies dioksido, tačiau šilumą jis sulaiko kur kas agresyviau. Būtent todėl mokslininkai vis dažniau žiūri ne tik į tai, kaip mažinti naujas emisijas, bet ir į klausimą, ar įmanoma iš atmosferos pašalinti jau susikaupusį metaną.

Idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta: jeigu dalį metano pavyktų ištraukti iš oro arba suskaidyti dar atmosferoje, planeta galėtų trumpam „atsikvėpti“. Temperatūros pikas būtų mažesnis, o kai kurios pavojingiausios klimato kaitos pasekmės galėtų būti sušvelnintos. Tačiau šis metodas turi labai rimtą silpnąją vietą.

Temperatūra galėtų kristi greitai, bet neilgam

Metanas atmosferoje išsilaiko trumpiau nei anglies dioksidas. Dėl šios priežasties jo kiekio sumažinimas teoriškai galėtų duoti greitesnį efektą. Kitaip tariant, jei CO₂ problema labiau primena ilgą, lėtai degantį gaisrą, metanas yra tarsi stipri liepsna, kurią užgesinus poveikis pasijustų greičiau.

Mokslininkų modeliai rodo, kad metano šalinimas iš atmosferos galėtų sumažinti didžiausią atšilimo piką. Tai ypač svarbu kalbant apie ribas, kurių žmonija nenori peržengti, pavyzdžiui, 1,5 laipsnio pagal Celsijų atšilimą. Net laikinas temperatūros sumažinimas galėtų reikšti mažiau ekstremalių karščių, mažesnį spaudimą ekosistemoms ir daugiau laiko prisitaikyti prie pokyčių.

Tačiau yra ir nemaloni pusė. Jei metano šalinimas būtų sustabdytas, temperatūra vėl pradėtų kilti. Tai reiškia, kad toks metodas nėra tikras ilgalaikis sprendimas. Jis labiau primena avarinį stabdį, o ne naują kelią, kuriuo būtų galima ramiai važiuoti toliau.

Kodėl metanas toks pavojingas

Dauguma žmonių, kalbėdami apie klimato kaitą, pirmiausia galvoja apie anglies dioksidą. Ir tai suprantama: CO₂ atmosferoje kaupiasi ilgai, jo išmetama milžiniškais kiekiais, o poveikis klimatui tęsiasi dešimtmečius ir ilgiau. Tačiau metanas yra kitoks žaidėjas.

Jo atmosferoje yra gerokai mažiau, bet kiekviena molekulė šilumą sulaiko daug stipriau. Didelė dalis metano patenka į atmosferą iš žemės ūkio, gyvulininkystės, sąvartynų, iškastinio kuro gavybos ir transportavimo. Todėl kova su metanu yra ne tik mokslo laboratorijų klausimas, bet ir labai praktiškas iššūkis: kaip keisti pramonę, ūkius, energetiką ir atliekų tvarkymą.

Būtent dėl stipraus metano poveikio mokslininkai svarsto jo pašalinimą kaip galimą papildomą klimato priemonę. Bet tai nereiškia, kad technologija jau paruošta naudoti plačiai. Kol kas kalbama apie modeliavimą, galimybių vertinimą ir eksperimentinį etapą.

Mokslininkai lygina kelis būdus gelbėti klimatą

Tyrėjai analizavo ne vien metano šalinimą. Jie taip pat vertino anglies dioksido surinkimą ir ilgalaikį saugojimą bei dar kontroversiškesnį metodą – saulės spinduliuotės valdymą. Pastarasis skamba ypač drąsiai: tai technologijos, kuriomis būtų siekiama sumažinti saulės energijos kiekį, pasiekiantį Žemės paviršių.

Visi šie metodai turi skirtingą poveikį ir skirtingą riziką. CO₂ šalinimas galėtų duoti ilgalaikę naudą, jei surinktos dujos būtų saugiai saugomos labai ilgą laiką. Saulės spinduliuotės valdymas galėtų greitai sumažinti temperatūrą, tačiau staigus tokios priemonės nutraukimas galėtų sukelti pavojingą atšilimo šuolį.

Metano šalinimas atsiduria kažkur per vidurį. Jo poveikis galėtų pasireikšti greičiau nei CO₂ mažinimo atveju, bet nebūtų toks stabilus ir ilgalaikis. Todėl mokslininkai pabrėžia, kad tai negali tapti pasiteisinimu toliau teršti atmosferą.

Didžiausia problema – ore metano yra labai mažai

Čia slypi vienas keisčiausių paradoksų. Metanas klimatui daro didžiulę žalą, tačiau jo koncentracija atmosferoje yra labai maža – tik apie dvi milijoninės dalys. Tai reiškia, kad iš oro „gaudyti“ metaną būtų techniškai labai sudėtinga.

Norint tokį procesą paversti realia priemone, reikėtų technologijų, kurios veiktų milžinišku mastu, būtų pakankamai efektyvios ir nekeltų naujų problemų. Be to, būtina suprasti, kaip metano šalinimas paveiktų atmosferos cheminius procesus. Mokslininkai mini ir galimą sąveiką su ozonu, o tai jau susiję ne tik su klimatu, bet ir su oro kokybe, žmonių sveikata bei ekosistemomis.

Kitaip tariant, tai nėra sprendimas, kurį būtų galima rytoj įjungti kaip kondicionierių. Kol kas tai labiau perspėjimas, kad klimato krizė verčia mokslą ieškoti vis drąsesnių atsakymų.

Tai gali padėti laimėti laiko, bet problemos nepanaikins

Svarbiausia žinia yra paprasta: metano šalinimas iš atmosferos teoriškai gali sumažinti didžiausią atšilimo piką, tačiau jis nepakeičia būtinybės mažinti taršą. Jei žmonija toliau išmes didžiulius kiekius šiltnamio dujų, jokios eksperimentinės technologijos ilgai neišgelbės.

Tokie tyrimai rodo, kad ateityje klimato politika gali būti daug sudėtingesnė nei vien raginimas mažiau teršti. Gali tekti derinti kelias priemones vienu metu: mažinti emisijas, saugoti miškus, keisti energetiką, gerinti žemės ūkio praktiką ir kartu tirti technologijas, kurios padėtų sušvelninti jau padarytą žalą.

Žemės temperatūra teoriškai gali kristi greičiau, nei manyta anksčiau. Tačiau tai nėra raminanti žinia. Tai veikiau ženklas, kad situacija tampa tokia rimta, jog mokslininkai jau svarsto ne tik prevenciją, bet ir atmosferos „remontą“. O toks remontas visada būna brangesnis, sudėtingesnis ir rizikingesnis nei laiku sustabdyta problema.