1,5 laipsnio riba greičiausiai bus peržengta: mokslininkai įspėja, kad svarbiausia prasideda dabar

Beveik dešimtmetį pasaulis kartojo vieną klimato tikslą: neleisti planetai sušilti daugiau nei 1,5 laipsnio pagal Celsijų, lyginant su laikotarpiu prieš pramonės revoliuciją. Ši riba tapo savotišku simboliu – skaičiumi, apie kurį kalbėjo politikai, mokslininkai, aktyvistai ir tarptautinės organizacijos.

Dabar žinia skamba daug niūriau: tikėtina, kad artimiausiais metais ši riba vis dėlto bus peržengta. Tačiau tai nėra ta vieta, kur galima numoti ranka ir sakyti, kad viskas jau prarasta. Mokslininkai pabrėžia priešingai – būtent dabar tampa dar svarbiau, kiek toliau leisime temperatūrai kilti, kiek ilgai ji išliks virš pavojingos ribos ir ar vėliau pavyks ją sumažinti.

Kitaip tariant, 1,5 laipsnio peržengimas nėra klimato „mirties nuosprendis“. Bet tai labai rimtas perspėjimas, kad laikas, kai buvo galima delsti, baigiasi.

1,5 laipsnio riba nėra staigus pasaulio griūtis

Viena didžiausių klaidų – įsivaizduoti, kad 1,5 °C yra tarsi skardžio kraštas: iki jo dar saugu, o vos peržengus – viskas baigta. Klimatas taip neveikia. Kiekviena papildoma dešimtoji laipsnio dalis didina riziką, bet kartu kiekviena išvengta dešimtoji dalis reiškia mažiau žalos.

Pasaulis, sušilęs 1,6 °C, būtų pavojingesnis nei 1,5 °C pasaulis, bet vis tiek saugesnis nei 1,8 °C ar 2,6 °C scenarijus. Būtent todėl mokslininkai vis kartoja: net jei riba bus peržengta, kovoti dėl mažesnio atšilimo vis tiek būtina.

Svarbu ir tai, kiek ilgai planeta išliks virš šios ribos. Jei temperatūra pakils virš 1,5 °C tik laikinai ir vėliau pradės mažėti, žala būtų mažesnė nei tuo atveju, jei tokia ar dar aukštesnė temperatūra užsitęstų dešimtmečius.

Ką reiškia „pakilimas, pikas ir kritimas“

Naujausias klimato vertinimas aprašo scenarijų, kurį galima vadinti pakilimo, piko ir vėlesnio kritimo keliu. Pagal jį temperatūra pirmiausia peržengia 1,5 °C ribą, tada pasiekia aukščiausią tašką, o vėliau pradeda mažėti, jei žmonijai pavyksta smarkiai sumažinti šiltnamio dujų emisijas ir pašalinti iš atmosferos daugiau anglies dioksido, nei išmetama.

Skamba viltingai, bet sąlyga čia labai griežta. Tam reikėtų ne simbolinių pažadų, o realaus iškastinio kuro naudojimo mažinimo, švaresnės energetikos, efektyvesnio transporto, pramonės pokyčių ir anglies dioksido šalinimo iš atmosferos. Be to, dalis technologijų, apie kurias kalbama, dar neveikia tokiu mastu, kokio reikėtų visai planetai.

Pagal ambicingiausią scenarijų atšilimas galėtų pasiekti apie 1,8 °C šio amžiaus viduryje ir vėliau pradėti mažėti. Tačiau pagal dabartinę politiką pasaulis gali judėti gerokai pavojingesne kryptimi – link maždaug 2,6 °C atšilimo iki amžiaus pabaigos. Skirtumas tarp šių skaičių nėra kosmetinis. Tai skirtumas tarp sunkios, bet labiau valdomos krizės ir daug brangesnių, pavojingesnių pasekmių.

Kodėl „vėliau sutvarkysime“ nėra saugus planas

Yra pavojinga pagunda galvoti taip: jei temperatūrą ateityje galbūt pavyks sumažinti, vadinasi, šiandien galima mažiau skubėti. Tačiau mokslininkai įspėja, kad toks mąstymas klaidina. Kai kuri žala, padaryta per aukštesnės temperatūros laikotarpį, gali būti negrįžtama.

Tirpstantys ledynai, kylantis jūros lygis, nykstančios rūšys, pažeistos ekosistemos, stipresnės karščio bangos, potvyniai ir maisto tiekimo sutrikimai nėra dalykai, kuriuos vėliau galima tiesiog „atstatyti“ kaip sugadintą failą kompiuteryje. Net jei temperatūra po kurio laiko sumažėtų, dalis pasekmių liktų labai ilgam.

Ypač daug nerimo kelia didžiosios klimato sistemos: ledynų stabilumas, Amazonės regiono būklė, Atlanto vandenyno srovių sistema. Jei šie procesai būtų rimtai išjudinti, pasekmės galėtų būti juntamos visame pasaulyje.

Kodėl Lietuvai tai irgi nėra tolima tema

Kartais atrodo, kad klimato ribos yra kažkur toli – prie tirpstančių ledynų, tropinių miškų ar salų valstybių. Tačiau pokyčius jaučia ir Europa. Karščio bangos tampa pavojingesnės, liūtys intensyvesnės, sausros dažniau smogia žemės ūkiui, o šiltesnės žiemos keičia įprastą gamtos ritmą.

Lietuvoje tai gali reikšti daugiau staigių orų kontrastų, stipresnes audras, sunkiau prognozuojamus sezonus, didesnį spaudimą ūkininkams ir energetikai. Vienais metais gali trūkti vandens, kitais – lietus per kelias dienas gali pridaryti tiek žalos, kiek anksčiau pridarydavo per visą mėnesį.

Todėl 1,5 °C riba nėra abstraktus skaičius. Tai ženklas, kad keičiasi taisyklės, pagal kurias gyvenome dešimtmečius.

Kas dar lieka mūsų rankose

Svarbiausia šios žinios dalis nėra vien tai, kad 1,5 °C riba greičiausiai bus peržengta. Svarbiausia tai, kad tolesnis kelias vis dar priklauso nuo sprendimų, kurie priimami dabar. Kiekvienas atidėtas veiksmas reiškia didesnį piką, ilgesnį pavojingą laikotarpį ir daugiau žalos. Kiekvienas realus emisijų mažinimas reiškia mažesnę riziką.

Tai nėra patogi žinia. Ji neleidžia nei ramiai ignoruoti problemos, nei pulti į beviltiškumą. Ji sako paprastai: taip, pasaulis greičiausiai peržengs ribą, kurios ilgai bandė išvengti. Bet kiek toli nueisime už jos ir ar sugebėsime grįžti atgal, dar nėra galutinai nuspręsta.

Klimato krizė nėra jungiklis, kuris vieną dieną tiesiog persijungia į „per vėlu“. Tai skalė, kurioje kiekviena dešimtoji laipsnio dalis reiškia realius žmonių gyvenimus, pinigus, sveikatą, maistą ir saugumą. Būtent todėl dabar svarbiausia ne gedėti dėl prarastos ribos, o padaryti viską, kad kita riba nebūtų dar skaudesnė.