Uošvis per kiekvieną šventę komentuoja mūsų maistą, nors pats atsineša savo mišrainę

– Tik nesakykit, kad čia vėl su avinžirniais, – Antanas sustojo tarpduryje, dar nenusivilkęs striukės, ir pakėlė plastikinį indą. – Aš tai atsivežiau normalios mišrainės, kad būtų ko prie mėsos užkąsti.

Indas buvo apsuktas maistine plėvele ir dar įkištas į mėlyną maišelį. Ieva tuo metu ant stalo dėliojo lėkštes, pilstė padažą. Virtuvėje kvepėjo vištienos šlaunelėmis, česnakais ir obuolių pyragu. Pyragą ji ištraukė kiek per anksti, vidurys dar buvo minkštokas.

– Ten ne avinžirniai, tėti. Kepti burokėliai su feta, – pasakė Mantas. – Ir niekas tavęs neverčia jų valgyti.

– Aš tik sakau, – numojo ranka Antanas. – Dabar visi prisigalvoja. Per Kalėdas buvo žuvis su kažkokiu žolės padažu, per Velykas – kiaušiniai be majonezo. Ateini į svečius ir nebežinai, ar pavalgyti gausi.

Tai nebuvo pirmas kartas. Per Manto gimtadienį Antanas klausė, kam į troškinį dėti salierų. Per Naujuosius pareiškė, kad varškės užtepėlė „labiau dietininkėms“. Net per Elzės šeštąjį gimtadienį pakrapštė torto kremą ir pasakė, kad seniau grietinėlė būdavusi kitokia.

Ir visada atsirasdavo jo mišrainė: bulvės, morkos, marinuoti agurkėliai, žirneliai, virta dešra, majonezas. Antanas ją vadino namine, nors produktus dažniausiai nusipirkdavo pakeliui iš parduotuvės. Mišrainė iš tikrųjų būdavo nebloga. Bet tos pastabos Ievai jau buvo įgrisusios.

Tą sekmadienį jie rinkosi dėl Manto mamos Rasos šešiasdešimtmečio. Ieva pasiūlė pietus rengti pas juos, nes stalas didesnis. Rasa atėjo su gėlėmis ir dviem stiklainiais raugintų pomidorų. Elzė lakstė aplink kėdes su popierine karūna, o Mantas vis ieškojo kamščiatraukio, nors pats buvo pirkęs vyną.

Antanas atsisėdo stalo gale, įsidėjo mišrainės į mažą lėkštę ir paragavo vištienos.

– Sausoka, – pasakė. – Reikėjo gal rankovėje kepti. Ar daugiau sviesto.

Ieva tuo metu Elzei pjaustė mėsą. Peilis brūkštelėjo per lėkštę. Ji pajuto, kad Mantas šalia trumpam sustingo, bet, kaip dažniausiai, nieko nepasakė. Po tokių vakarų jis paprastai tik numodavo: „Na, tėtis toks jau yra.“

Šį kartą Ieva padėjo peilį.

– Antanai, galite tiesiog nevalgyti, jeigu nepatinka, – pasakė.

Uošvis per kiekvieną šventę komentuoja mūsų maistą, nors pats atsineša savo mišrainęNuotrauka: Pixabay / Mondgesicht

Rasa nuleido akis į lėkštę. Antanas pasitaisė akinius.

– Oi, Ieva, neįsižeisk. Aš juk iš patirties sakau. Jūs jauni, jums atrodo, kad viską reikia kitaip daryti.

– Ne dėl vištienos aš įsižeidžiau. Tiesiog kiekvieną kartą ateinat ir pasakot, kas pas mus ne taip. O ta mišrainė… lyg būtumėt atsinešęs gelbėti vakarienę.

Mantas atsikrenkštė.

– Tėti, užtenka tų komentarų. Nori atsinešti mišrainės – atsinešk. Bet nereikia visko lyginti su tuo, kaip jūs darydavot.

Antanas kreivai šyptelėjo, bet iškart neatsikirto. Pamaišė mišrainę šakute ir po kiek laiko pasakė, kad jo mama, eidama pas savo brolį, irgi visada nešdavosi maisto.

– Nes nežinodavo, ar ten užteks, – pridūrė.

Ieva nežinojo, ką į tai atsakyti. Nuo ankstesnių jo pastabų nepasidarė mažiau pikta. Bet ji pagalvojo, kad gal jis taip ir moka ateiti į šventę – su savo indu, savo tvarka ir nuomone apie viską.

Po to prie stalo lengviau nepasidarė. Antanas dar paklausė, kodėl bulvių košėje nėra krapų. Rasa į jį pažiūrėjo taip, kad jis nutilo. Elzė obuolių pyrago nenorėjo, užtat paprašė mišrainės su balta duona.

Renkant lėkštes Mantas pusbalsiu pasakė Ievai, kad kitą kartą su tėvu pakalbės anksčiau, o ne tada, kai ji jau visą dieną praleidusi virtuvėje.

– Pažiūrėsim, – atsakė ji, kraudama šaukštus į indaplovę. – Tik tavo tėčio mišrainės ten nedėk. Tegul pasiima namo.

Antanas išėjo, o pusę indo paliko ant palangės. Kitą rytą Ieva mišrainę suvalgė su skrudinta duona – gaila buvo mesti. Ji tikrai buvo gera.

Kitą šeimos susitikimą Ieva jau planavo ne pas save. Bent šį kartą norėjosi ateiti su desertu, o ne nuo ryto stovėti prie puodų.