Kai svajonės užgožia gyvenimą: kas yra neprisitaikantis svajojimas

Ar jums yra tekę atsitokėti po pusvalandžio, nors atrodė, kad tik trumpam užsisvajojote? Virtuvėje jau atšalusi arbata, telefone laukia neatsakytos žinutės, o galvoje vis dar tęsiasi ryškus pokalbis, kelionė ar visas kitas gyvenimas. Svajoti savaime nėra blogai – kartais tai padeda pailsėti, nurimti ar rasti idėją. Tačiau kai mintyse kuriamas pasaulis pradeda reguliariai atimti laiką iš tikrojo, žmogus gali pasijusti tarsi pats sau nebepriklausantis.

Vieni į tokius vaizdinius pasineria važiuodami autobusu, eidami pasivaikščioti ar klausydamiesi muzikos. Kiti pastebi, kad tai vyksta būtent tada, kai reikia pradėti nemalonią užduotį, susitaikyti su vienatve, įtampa darbe ar skaudžiu konfliktu namuose. Iš šalies tai gali atrodyti kaip paprastas išsiblaškymas, bet pačiam žmogui tai neretai tampa varginančiu ciklu.

Šis reiškinys vadinamas neprisitaikančiu, arba per dideliu, svajojimu. Tai nėra tas pats, kas trumpai paklaidžioti mintimis per nuobodų susirinkimą. Kalbama apie itin įtraukias, pasikartojančias fantazijas, kurios ima trukdyti mokslui, darbui, santykiams, poilsiui ar kasdienėms pareigoms.

Kai galvoje vyksta filmas, kurio sunku sustabdyti

Neprisitaikantis svajojimas dažnai būna labai detalus. Žmogus gali mintyse turėti ne vien atsitiktinį vaizdą, o ilgai vystomą siužetą, veikėjus, pokalbius ir net savotišką alternatyvų savo gyvenimą. Kartais tam padeda muzika, vaikščiojimas pirmyn atgal po kambarį ar tam tikra vieta, kur niekas netrukdo. Fantazija suteikia stiprų emocinį palengvėjimą, todėl prie jos norisi grįžti dar kartą.

Problema prasideda ne nuo paties vaizduotės turtingumo. Ji atsiranda tuomet, kai žmogus vis dažniau renkasi mintinį pasaulį vietoje to, ką reikėtų ar norėtų daryti realybėje. Jis gali atidėlioti skambutį, darbus, miegą, susitikimą su artimu žmogumi, nes vidinis siužetas atrodo malonesnis, saugesnis ir lengviau valdomas.

Po tokio pasinėrimo dažnai ateina nemaloni dalis: kaltė, gėda ar pyktis ant savęs. Atrodo, kad vėl „iššvaistytas“ vakaras, nepadaryta tai, kas buvo svarbu, o rytojaus darbų tik padaugėjo. Taip svajojimas, kuris akimirkai suteikė atokvėpį, ilgainiui ima kelti dar daugiau įtampos.

Tai ne tinginystė ir ne silpna valia

Žmogus dažniausiai bėga į fantazijas ne todėl, kad jam nerūpi gyvenimas. Dažniau tai tampa būdu bent trumpam atsitraukti nuo emocijų, su kuriomis sunku išbūti: nerimo, liūdesio, vienišumo, nuobodulio, nesaugumo ar nepasitenkinimo savimi. Mintyse galima būti drąsesniam, labiau mylimam, sėkmingesniam, o sudėtingas pokalbis visuomet pakrypsta taip, kaip norisi.

Ypač lengva įklimpti, kai žmogaus dienoje mažai poilsio, artumo ar jausmo, kad jis kažką gali pakeisti. Tuomet fantazija tampa ne šiaip pramoga, bet greičiausiu keliu į ramybę. Bėda ta, kad realios priežastys – neišspręstas konfliktas, perdegimas, socialinis nerimas ar susikaupę rūpesčiai – nuo to niekur nedingsta.

Svarbu ir tai, kad neprisitaikantis svajojimas nėra oficiali savarankiška diagnozė. Vis dėlto patiriamas sunkumas dėl to nėra mažiau tikras. Jei žmogus nebegali kontroliuoti, kiek laiko praleidžia fantazijose, arba dėl to nukenčia jo savijauta ir kasdienis gyvenimas, į tai verta pažvelgti rimtai, be savęs kaltinimo.

Kai svajonės užgožia gyvenimą: kas yra neprisitaikantis svajojimasNuotrauka: Unsplash / Odile

Kodėl vienam tai tampa įpročiu, o kitam – ne

Vienas žmogus po darbo įsijungia muziką, trumpai pasvajoja ir imasi vakarienės. Kitas su ta pačia muzika gali praleisti kelias valandas, vis nukeldamas miegą ir rytdienos planus. Skirtumas dažnai slypi ne fantazijos turinyje, o jos vietoje gyvenime: ar ji papildo tikrovę, ar pradeda ją pakeisti.

Paaugliai ir jauni suaugusieji gali ypač stipriai pasinerti į įsivaizduojamus pasaulius, kai trūksta priėmimo tarp bendraamžių arba spaudžia mokslai ir lūkesčiai. Tėvams svarbu neskubėti tokio vaiko vadinti apsileidusiu ar „nuolat gyvenančiu telefone“ – kartais už užsidarymo kambaryje slepiasi ne kaprizas, o sunkiai išsakomas nerimas. Kita vertus, ir suaugusieji gali taip prarasti vakarus, nors dieną puikiai susitvarko su darbu ir šeimos pareigomis.

Artimiesiems tai ne visuomet matoma. Žmogus gali atrodyti tiesiog tylus, užsimiršęs ar pavargęs, o viduje jis nuolat laukia progos grįžti į savo sukurtą scenarijų. Dėl to santykiuose atsiranda atstumas: partneris jaučiasi neišgirstas, šeima – nustumta į šalį, o pats svajotojas ima bijoti, kad jo niekas nesupras.

Kaip susigrąžinti dieną, neatimant iš savęs vaizduotės

Pirmas žingsnis – ne uždrausti sau svajoti, o pastebėti, kada ir po ko tai prasideda. Gal fantazijos užplūsta po nemalonaus skambučio, prieš svarbią užduotį, vakare vienumoje ar klausantis konkretaus grojaraščio. Toks paprastas stebėjimas leidžia pamatyti ne tik įprotį, bet ir poreikį, kurį jis bando uždengti.

Gali padėti nedideli, labai konkretūs susitarimai su savimi. Pavyzdžiui, prieš užsidedant ausines atlikti vieną trumpą darbą, pasivaikščioti be muzikos, telefoną ir užduotis laikyti vienoje aiškioje vietoje, o vakare nusistatyti laiką miegui. Tikslas nėra gyventi steriliai ir nebeleisti mintims klajoti. Tikslas – kad žmogus vėl galėtų pasirinkti, kada svajoti, o kada būti savo dienoje.

Jeigu fantazijos užima daug valandų, kelia stiprų nerimą, trukdo miegoti, dirbti ar palaikyti ryšį su žmonėmis, verta pasikalbėti su psichologu ar psichikos sveikatos specialistu. Pokalbis gali padėti suprasti, kas slypi po nuolatiniu noru pabėgti, ir rasti saugesnių būdų nusiraminti. Tai nėra perdėta reakcija – tai rūpestis savimi, kai vien vaizduotės jau nebeužtenka.

Svajonės gali būti graži žmogaus vidinio pasaulio dalis, bet jos neturėtų tapti vienintele vieta, kurioje jis jaučiasi gyvas. Tikras gyvenimas ne visada paklūsta mūsų parašytam scenarijui, tačiau būtent jame galima ne tik įsivaizduoti artumą, ramybę ir pokytį, bet ir po truputį juos patirti.