Mažasis kojos pirštas atrodo nereikalingas, bet mokslininkai paaiškino, kodėl jis vis dar neišnyko

Mažasis kojos pirštas dažniausiai prisimenamas tik tada, kai skaudžiai atsitrenkiame į stalo koją, lovos kampą ar durų staktą. Tą akimirką atrodo, kad šis pirštas egzistuoja vien tam, kad gadintų gyvenimą. Jis mažas, trumpas, dažnai suspaustas bate, kai kurių žmonių pėdoje beveik nepastebimas ir iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nereikalingas.

Tačiau mokslininkai į šį mažą pirštą žiūri rimčiau. Jo dydis ir forma nėra atsitiktinumas. Tai ilgos žmogaus evoliucijos rezultatas – pėdos istorijos pėdsakas, kuris parodo, kaip mūsų protėviai iš gyvenimo medžiuose pamažu perėjo prie vaikščiojimo žeme.

Ir nors mažasis pirštas šiandien nebėra toks svarbus kaip kadaise galėjo būti, jis vis dar atlieka savo darbą. Tyliai, nepastebimai, bet atlieka.

Kadaise pėda turėjo visai kitą užduotį

Norint suprasti, kodėl mažasis pirštas toks mažas, reikia pažiūrėti ne į šiuolaikinį batą, o į labai tolimą praeitį. Didžiosios beždžionės turi ilgesnius pirštus, kurie padeda kabintis, suimti, lipti ir laikytis ant šakų. Tokiai gyvensenai ilgesni ir lankstesni pirštai yra naudingi.

Tačiau žmonių protėviams vis dažniau judant sausuma, pėdos funkcija pradėjo keistis. Ji turėjo nebe griebti šakas, o tvirtai remtis į žemę, išlaikyti kūno svorį, padėti eiti, bėgti ir taupyti energiją ilgose distancijose.

Didysis pirštas ilgainiui atsidūrė vienoje linijoje su kitais pirštais ir tapo labai svarbus atsispiriant nuo žemės. O kiti pirštai, ypač esantys pėdos išorėje, pamažu prarado ankstesnę reikšmę. Jie trumpėjo, keitėsi jų kaulai, o mažasis pirštas tapo mažiausiu ir silpniausiai į judėjimą įsitraukiančiu pėdos pirštu.

Kodėl trumpesni pirštai žmogui buvo naudingi?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ilgesni pirštai turėtų būti geriau. Didesnis atramos plotas, daugiau lankstumo, daugiau galimybių. Tačiau vaikščiojant ir bėgant sausuma tai ne visada privalumas.

Ilgesniems pirštams reikia daugiau raumenų pastangų. Jie labiau linkę lenktis, daugiau apkrauna pėdos struktūras ir gali padaryti judėjimą mažiau efektyvų. Trumpesni pirštai leidžia pėdai veikti kaip stabilesnei atramai. Žmogui, kuris daug eina, bėga ar neša kūno svorį ant dviejų kojų, tai tampa svarbu.

Todėl evoliucijos metu žmogaus pėda ne didino pirštus, o priešingai – juos trumpino ir specializavo. Didysis pirštas liko pagrindinis atsispyrimo pagalbininkas, o mažasis pirštas atsidūrė šone ir tapo mažiau svarbus pačiam judėjimo varikliui.

Paprastai tariant, pėda tapo ne „rankos pakaitalu“, o tvirta atramos ir judėjimo sistema.

Mažasis pirštas nėra toks vienodas, kaip atrodo

Įdomu tai, kad mažojo piršto sandara tarp žmonių gali labai skirtis. Vienų žmonių jis aiškesnis, judresnis ir labiau išreikštas, kitų – mažesnis, trumpesnis ar tarsi suspaustas prie ketvirto piršto.

Tekste minimas 2018 m. tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 900 suaugusiųjų. Jame pastebėta, kad maždaug 40 proc. žmonių du išoriniai mažojo piršto kaulai buvo susilieję į vieną. Kituose pirštuose tokie požymiai pasitaiko daug rečiau.

Tai leidžia suprasti, kad mažasis pirštas žmogaus pėdoje jau dabar yra savotiška „besikeičianti“ struktūra. Jis nėra visiškai išnykęs, bet jo anatomija rodo, kad funkcija sumažėjo. Kai kūno dalis nebeatlieka tokio didelio darbo kaip anksčiau, evoliucijos eigoje ji gali tapti paprastesnė, mažesnė arba įvairesnė savo forma.

Ar mažasis pirštas kada nors išnyks?

Tokie klausimai labai mėgstami: ar ateities žmonės nebeturės mažųjų pirštų? Ar jie taps dar mažesni? Ar batai ir šiuolaikinis gyvenimo būdas juos „panaikins“?

Mokslininkai į tai žiūri atsargiau. Nėra pagrindo sakyti, kad mažasis pirštas greitai išnyks. Jis vis dar padeda pėdai išlaikyti stabilumą, paskirstyti apkrovą ir prisidėti prie atramos, ypač kai kūnas juda į šoną, keičia kryptį ar stovi ant nelygaus paviršiaus.

Jis nėra pagrindinis pėdos herojus, bet nėra ir visiškai nereikalingas. Tai labiau pagalbininkas, kurį pastebime tik tada, kai jo prireikia arba kai jis skauda.

Be to, svarbu suprasti vieną dalyką: jei žmogus visą gyvenimą nešioja ankštus batus, tai nereiškia, kad jo vaikų mažieji pirštai gims mažesni. Pokyčiai, atsirandantys dėl batų, spaudimo ar individualios eisenos, nėra tiesiogiai perduodami ateities kartoms. Evolucija neveikia taip paprastai.

Kodėl tada mažąjį pirštą taip dažnai skauda?

Mažasis pirštas yra pėdos krašte, todėl jis dažniausiai nukenčia nuo smūgių, ankštų batų ir netinkamos avalynės. Būtent jis pirmas trinasi į bato šoną, pirmas spaudžiamas siauruose batuose ir dažnai pirmas atsitrenkia į baldus.

Dėl to žmonėms susidaro įspūdis, kad mažasis pirštas labiau trukdo nei padeda. Tačiau problema dažnai būna ne pats pirštas, o tai, kaip mes elgiamės su pėdomis. Per siauri batai, aukšti kulnai, kieti batai ar ilgas vaikščiojimas netinkama avalyne gali spausti išorinius pirštus ir keisti jų padėtį.

Mažasis pirštas mažas, bet jautrus. Kai jam trūksta vietos, jis greitai apie tai primena.

Ką jis vis dar daro einant?

Einant didžiausią vaidmenį atlieka kulnas, pėdos skliautas ir didysis pirštas, tačiau mažasis pirštas prisideda prie pusiausvyros. Jis padeda pėdai jausti atramą išoriniu kraštu, ypač kai paviršius nelygus arba kūnas šiek tiek svyruoja.

Stovint, einant basomis, lipant, keičiant kryptį ar judant nestabiliu paviršiumi mažasis pirštas padeda paskirstyti apkrovą. Galbūt jo vaidmuo ne toks akivaizdus kaip didžiojo piršto, bet visiškai jo nuvertinti nereikėtų.

Tai panašu į mažą detalę mechanizme. Kol viskas veikia, jos nepastebite. Bet kai ji sužeista, deformuota ar skauda, staiga tampa aišku, kad pėda be jos jaučiasi ne taip patogiai.

Mažas pirštas, didelė istorija

Mažasis kojos pirštas yra tarsi mažas evoliucijos priminimas. Jis parodo, kad žmogaus kūnas nėra sukurtas kaip tobulas galutinis projektas. Jis yra istorijos rezultatas – pokyčių, prisitaikymo ir kompromisų rinkinys.

Kadaise mūsų protėviams reikėjo pėdų, kurios galėjo daugiau griebti ir kabintis. Vėliau reikėjo pėdų, kurios galėtų efektyviai eiti ir bėgti žeme. Dėl to vienos struktūros tapo svarbesnės, kitos – mažiau reikalingos.

Mažasis pirštas liko pėdos pakraštyje, mažas ir kuklus, bet vis dar naudingas. Gal jis nebėra pagrindinis žaidėjas, tačiau jis vis dar prisideda prie stabilumo ir judėjimo.

Todėl kitą kartą, kai mažuoju pirštu skaudžiai atsitrenksite į baldą, galima prisiminti vieną ironišką dalyką: šis mažas, dažnai keikiamas pirštas yra gyvas priminimas apie milijonus metų trukusią žmogaus kelionę nuo šakų prie žemės.