Vyras 5 metus mokėjo KASKO už du automobilius ir suskaičiavo: sumokėjo 7 100 eurų, iš draudiko atgavo 1 250 eurų. Ar tikrai KASKO apsimoka?

„Palauk, tai per penkerius metus palikai daugiau nei septynis tūkstančius?“ – toks klausimas dažnai nuskamba prie virtuvės stalo, kai žmogus pagaliau atsiverčia draudimo įmokų išrašus. Kol mokėjimai nuskaičiuojami kas mėnesį ar kartą per metus, jie atrodo kaip įprasta automobilio išlaikymo dalis. Tačiau sudėjus viską į vieną eilutę vaizdas gali nemaloniai nustebinti.

Vyras penkerius metus KASKO draudė du automobilius. Per tą laiką draudimo įmokoms išleido 7 100 eurų, o po įvykių iš draudiko gavo 1 250 eurų. Skirtumas akivaizdus: vien pagal šiuos skaičius jis sumokėjo 5 850 eurais daugiau, nei gavo žalos atlyginimo.

Tokioje vietoje natūraliai kyla klausimas, ar KASKO apskritai turi prasmę. Juk automobiliai nebuvo palikti be priežiūros, įmokos mokėtos sąžiningai, o reali nauda, bent jau pinigais, pasirodė gerokai mažesnė už išlaidas. Vis dėlto atsakymas nėra vien paprastas „apsimoka“ arba „neapsimoka“.

Nemaloniausia ne suma, o jausmas, kad mokėjai veltui

Daug žmonių KASKO vertina tik tada, kai nutinka incidentas: įbrėžtos durelės prekybos centro aikštelėje, akmenukas suskaldo priekinį stiklą, automobilis apgadinamas kieme ar kelyje. Jei per metus nieko nenutiko, draudimas atrodo kaip dar viena sąskaita, už kurią negavai nieko apčiuopiamo. O kai taip praeina penkeri metai, kantrybė baigiasi greitai.

Tačiau KASKO nėra taupymo sąskaita, iš kurios tikimasi atsiimti daugiau, nei įdėta. Jo paskirtis – perkelti didesnio ir sunkiai prognozuojamo nuostolio riziką draudikui. Panašiai kaip namų signalizacija: žmogus nenori, kad ji „atsipirktų“ vagyste, bet nori žinoti, kad nemaloniausiu momentu neliks vienas su problema.

Vis dėlto šis palyginimas ne visuomet nuramina. Jei automobiliai jau senesni, jų vertė mažesnė, o vairuotojai važinėja ramiai, per metus nuvažiuoja nedaug ir turi saugią parkavimo vietą, brangus KASKO gali tapti ne saugumo sprendimu, o įpročiu. Žmonės dažnai tiesiog pratęsia sutartį, nes taip darė pernai, nors jų gyvenimo ir automobilio situacija jau pasikeitė.

Du automobiliai reiškia ne tik dvigubą patogumą, bet ir dvigubą riziką

Šioje istorijoje svarbi detalė – buvo draudžiami du automobiliai. Vienas gali būti kasdien naudojamas darbui, kitas skirtas šeimai, ilgesnėms kelionėms ar važinėjimui mieste. Dvi transporto priemonės reiškia daugiau kilometrų, daugiau stovėjimo aikštelių, daugiau skirtingų vairuotojų ir, žinoma, dvi atskiras metines įmokas.

Šeimai su vaikais automobilio apgadinimas kartais nėra vien kelių šimtų eurų remontas. Tai ir laikas be automobilio, vežiojimas į darželį ar mokyklą, kelionės į darbą derinimas, pakaitinės transporto priemonės paieškos. Žmogui, kuriam automobilis būtinas kasdien, draudiko pagalba po rimtesnio įvykio gali būti vertingesnė nei penkerių metų balansas lentelėje.

Kitaip tai atrodo senjorui, kuris automobiliu išvažiuoja kelis kartus per savaitę, arba vairuotojui, turinčiam senesnį, nebrangų automobilį. Jei remontas po didesnio įvykio beveik priartėtų prie automobilio vertės, aukšta metinė KASKO įmoka gali kelti pagrįstų abejonių. Vienodas draudimo sprendimas dviem visiškai skirtingiems automobiliams ne visada būna protingiausias.

Vyras 5 metus mokėjo KASKO už du automobilius ir suskaičiavo: sumokėjo 7 100 eurų, iš draudiko atgavo 1 250 eurų. Ar tikrai KASKO apsimoka?Nuotrauka: Pixabay / ElisaRiva

Draudikui tai irgi nėra vien lengvai surinkti pinigai

Iš kliento pusės skaičiavimas paprastas: sumokėta 7 100 eurų, išmokėta 1 250 eurų. Tačiau draudikas skaičiuoja ne vien konkretaus žmogaus žalų istoriją. Įmokos skirtos bendram rizikos fondui, iš kurio atlyginama ir tiems vairuotojams, kurių automobiliai pavagiami, smarkiai apgadinami per avariją, nukenčia nuo stichijos ar tampa vandalų taikiniu.

Be to, KASKO kainą lemia ne tik automobilio vertė. Svarbu, kiek jis važinėja, kur laikomas, kas juo naudojasi, kokia pasirinkta išskaita, kokios rizikos įtrauktos į sutartį ir kiek kainuoja remontas. Šiandien net nedidelis kėbulo pažeidimas gali pareikalauti brangesnių detalių, dažymo ar jutiklių kalibravimo, todėl draudimo įmokos retai būna atsitiktinės.

Tačiau verslui čia tenka ir kita pareiga – aiškiai parodyti, už ką žmogus moka. Kai sutartis užpildyta išimtimis, o įvykio metu klientas sužino, kad dalies žalos dengti negalima arba taikoma nemenka išskaita, nepasitenkinimas suprantamas. Draudimas neturėtų būti miglotas pažadas, kurio tikrąją kainą žmogus supranta tik po nemalonaus nutikimo.

Prieš pratęsiant sutartį verta perskaičiuoti ne vien įmoką

Tokioje situacijoje nereikia skubėti nei visko atsisakyti, nei automatiškai pratęsti KASKO dar metams. Pirmiausia verta atskirai įvertinti abu automobilius: jų dabartinę rinkos vertę, naudojimo intensyvumą, parkavimo sąlygas ir tai, kiek finansiškai skaudus būtų netikėtas remontas. Gali paaiškėti, kad vienam automobiliui platus draudimas vis dar ramina pagrįstai, o kitam pakaktų siauresnės apsaugos ar sukaupto remonto rezervo.

Naudinga atsiversti turimą sutartį ir ramiai pasižiūrėti išskaitą. Mažoms žaloms ji gali reikšti, kad žmogus vis tiek moka pats, todėl į draudimą kreipiasi tik dėl didesnių įvykių. Taip pat verta pasitikrinti, ar tikrai reikalingos visos papildomos sąlygos, ar automobilis draudžiamas tokia verte, kuri atitinka dabartinę jo kainą.

Jei nusprendžiama KASKO atsisakyti, protinga ne tiesiog džiaugtis sutaupyta įmoka. Dalį jos galima sąmoningai atidėti atskirai automobilio remontui, kad pirmas įbrėžimas ar gedimas netaptų smūgiu šeimos biudžetui. Rizikos prisiėmimas veikia tik tada, kai žmogus turi iš ko ją padengti.

Ar šiam vyrui KASKO apsimokėjo? Pagal penkerių metų išmokų ir įmokų santykį – ne, jis atgavo mažiau, nei sumokėjo. Tačiau tikrasis klausimas yra ne ar draudimas „uždirbo“, o ar per tą laiką jis apsaugojo nuo nuostolio, kurio šeima nebūtų galėjusi lengvai pakelti. Ramybė kelyje turi kainą, bet ji neturi būti mokama aklai – kartais užtenka vieno vakaro su skaičiuotuvu, kad suprastum, už kurią ramybę dar verta mokėti.