Lietuvos regionuose bręsta keistas paradoksas: darbo neturi tūkstančiai, bet netrukus gali nebelikti kam dirbti

Viename Lietuvos miestelyje žmogus gali mėnesių mėnesius ieškoti darbo už atlyginimą, iš kurio būtų galima normaliai gyventi. Tuo pat metu už kelių kilometrų esanti įmonė skundžiasi, kad neranda darbuotojų. Dar po kelių metų problema gali apsiversti dar keisčiau – darbo vietos liks, tačiau žmonių, galinčių ir norinčių jas užimti, bus vis mažiau. Būtent toks prieštaringas vaizdas dabar ryškėja dalyje Lietuvos regionų.

Tarptautinio valiutos fondo ekspertai, vertindami Lietuvos ekonomiką ir darbo rinką, atkreipė dėmesį į vieną problemą, kuri didmiesčių gyventojui gali būti ne taip lengvai matoma – atotrūkį tarp Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos ir mažesnių miestų bei rajonų. Regionuose žmogui gerai apmokamą, kvalifikaciją atitinkantį darbą rasti gerokai sunkiau, tačiau tuo pačiu dalis vietos verslų jau susiduria su vis mažesniu potencialių darbuotojų pasirinkimu.

Priežasčių susidėjo kelios vienu metu. Jaunesni žmonės išvyksta mokytis ir dirbti į didmiesčius, gyventojų amžiaus vidurkis regionuose kyla, investicijų ir stambių darbdavių mažiau, o persikvalifikuoti ar padaryti karjeros šuolį ne visur taip paprasta. Rezultatas – vietovė gali turėti ir gana aukštą nedarbą, ir darbdavių, kurie vis tiek neranda tinkamų žmonių.

Tai nėra vien teorinė ateities grėsmė. 2026 metų rugsėjo pradžios skaičiai rodo, kad kai kuriose savivaldybėse padėtis jau dabar gerokai prastesnė nei šalies vidurkis.

Vienur nedarbas viršija 11 procentų, nors šalies vidurkis – 8 procentai

Rugsėjo 1 dieną didžiausias registruotas nedarbas buvo Kalvarijos savivaldybėje – 11,2 proc. Ignalinos rajone jis siekė 10,8 proc., Zarasų rajone – 10,6 proc., Anykščių rajone – 10,3 proc., o Kazlų Rūdoje – 9,9 proc. Tuo metu visos Lietuvos vidurkis buvo 8 proc.

Vien pažvelgus į šiuos skaičius galima pagalvoti, kad problema labai paprasta – trūksta darbo vietų. Tačiau realybė sudėtingesnė. Užimtumo tarnyba nurodo, kad regionuose mažesnis verslo aktyvumas, mažiau stambių darbdavių, silpnesnė naujų investicijų koncentracija ir siauresnis profesinio augimo pasirinkimas. Tačiau kartu vyksta ir demografinis procesas: jaunimas išvažiuoja, o likusi visuomenė sensta.

Vyresni žmonės ne visada gali ar nori dirbti fiziškai sunkų, nekvalifikuotą darbą. Tuo metu jaunas žmogus, baigęs mokyklą mažesniame mieste, dažnai išvažiuoja studijuoti į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą ir po studijų nebegrįžta. Ne todėl, kad būtinai nemėgtų savo gimtojo miesto, o todėl, kad didmiestyje vienu metu randa daugiau darbo pasiūlymų, karjeros galimybių ir profesinę kvalifikaciją atitinkančių pozicijų.

Taip susidaro uždaras ratas. Mažėjant gyventojų skaičiui verslui tampa sunkiau rasti darbuotojų ir klientų. Mažiau verslo reiškia mažiau gerai apmokamų darbo vietų. O mažiau patrauklių darbo vietų skatina dar daugiau jaunų žmonių išvažiuoti.

Problema todėl nėra vien „žmonės nenori dirbti“ ar „regionuose nėra darbo“. Abi tokios frazės pernelyg supaprastina situaciją.

Vien atlyginimo neužtenka – žmogui reikia matyti, kas bus po penkerių metų

Užimtumo tarnybos vertinimu, regiono patrauklumas priklauso ne tik nuo to, ar žmogus turi profesiją. Daug svarbiau – ar jis turi kur tą profesiją panaudoti.

Pavyzdžiui, žmogus gali įgyti gerą techninę, inžinerinę ar skaitmeninę kvalifikaciją, tačiau jei jo gyvenamoje savivaldybėje yra vos keli tokio profilio darbdaviai, pasirinkimas lieka labai ribotas. Didmiestyje praradus vieną darbą galima ieškoti dešimtyse panašių įmonių. Mažesniame mieste vieno stambaus darbdavio užsidarymas gali pakeisti visos šeimos planus.

Todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerija regionų problemą sieja ne vien su didesniu žmonių skaičiumi darbo rinkoje. Akcentuojamos kokybiškos ir didesnę pridėtinę vertę kuriančios darbo vietos, investicijų pritraukimas ir vietos verslo stiprinimas.

Čia svarbi detalė ir žmogui, kuris šiandien gyvena regione bei svarsto, ar reikia išvažiuoti. Galimybių yra daugiau nei vien darbo skelbimų peržiūra. Šalyje veikia 19 regioninių karjeros centrų „Karjeras“, kuriuose konsultuojama dėl profesijos, mokymosi ir persikvalifikavimo, padedama įvertinti turimus gebėjimus ir galimas veiklos kryptis.

Taip pat numatomos profesinio mokymo, pameistrystės, neformaliojo mokymo ir aukštesnės pridėtinės vertės kompetencijų programos. Tai ypač aktualu žmogui, kuris ilgus metus dirbo vienoje srityje ir dabar mato, kad vietinėje rinkoje jos paklausa mažėja.

Praktiškai tokiu atveju verta nepradėti nuo klausimo „kokie darbai šiandien yra mano miestelyje?“. Naudingesnis klausimas – kokios profesijos mano regione bus reikalingos po dvejų ar trejų metų ir ką turiu išmokti, kad į jas galėčiau pretenduoti?

Kartais persikvalifikavimas nebūtinai reiškia universitetą ar kelerius metus mokslų. Gali pakakti konkrečios kvalifikacijos, pameistrystės ar skaitmeninių įgūdžių, kurie leidžia pereiti į kitą poziciją toje pačioje įmonėje.

Joniškis parodė, kad situaciją galima apsukti labai stipriai

Vienas įdomiausių pavyzdžių pateiktame vertinime – Joniškio rajonas. Dar prieš septynerius metus vidutinis metinis registruotas nedarbas čia buvo beveik 12 procentų, o pandemijos laikotarpiu buvo pakilęs iki maždaug 15 procentų.

2026 metų liepos 1 dieną jis siekė vos 5,2 procento.

Tai nėra mažas statistinis svyravimas. Per keletą metų padėtis apsivertė labai smarkiai.

Vienu iš pasiteisinusių sprendimų tapo darbo rinkos dienos seniūnijose. Vietoj modelio „žmogus pats tegul ieško, kur kreiptis“ vienoje vietoje buvo suvedami gyventojai, darbdaviai, Užimtumo tarnyba, savivaldybė ir kitos institucijos. Žmogui buvo ne tik parodomas laisvų vietų sąrašas, bet ir individualiai ieškoma, koks sprendimas jam tiktų.

Pasikeitė ir pati Joniškio darbo rinka. Anksčiau didžiausią darbo pasiūlymų dalį sudarė žemės ūkio įmonės. Dabar beveik 30 proc. laisvų darbo vietų tenka apdirbamajai gamybai. Žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei tenka apie 21 proc., prekybai – beveik 13 proc. Didėja ir sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų darbuotojų poreikis.

Tai labai svarbus signalas ir kitiems regionams. Vietinė darbo rinka neprivalo amžinai likti tokia pati. Jeigu atsiranda investicijų, gamybos, paslaugų ar kitų verslų, kartu pasikeičia ir profesijos, kurių tame mieste reikia.

Joniškyje darbuotojų mobilumui padeda ir nemokamas viešasis transportas. Žmogui nebūtina laukti, kol tinkama darbo vieta atsiras už dviejų kilometrų nuo namų – galima dalyvauti atrankose ir aplinkiniuose miestuose.

Dar viena įdomi detalė: 2025 metais į Joniškio rajoną sugrįžo 193 Lietuvos piliečiai, o išvyko 75. Tai geras priminimas, kad emigracija iš mažesnių miestų nėra negrįžtamas procesas. Jei atsiranda darbas, susisiekimas ir normalios gyvenimo sąlygos, dalis žmonių gali rinktis grįžti.

Ką ši situacija reiškia žmogui, kuris šiandien gyvena mažesniame mieste?

Pirmiausia – neverta vertinti savo galimybių tik pagal artimiausią darbo skelbimų portalą.

Jeigu norimo darbo savo mieste nėra, verta pasižiūrėti ir į aplinkines savivaldybes. Kartais 20–30 kilometrų spinduliu darbo rinka būna visiškai kitokia. Jei yra viešasis transportas arba darbdavio organizuojamas darbuotojų vežimas, atstumas tampa mažesne kliūtimi.

Antra, verta pasidomėti persikvalifikavimo galimybėmis dar nepraradus dabartinio darbo. Kur kas lengviau naują kryptį pasirinkti tada, kai žmogus dar turi pajamas, nei tada, kai darbo netenka ir reikia kuo greičiau priimti pirmą pasitaikiusį pasiūlymą.

Trečia, vyresniam žmogui nereikėtų automatiškai manyti, kad darbo rinka jau užsidarė. Ministerija kaip vieną svarbių krypčių išskiria vyresnio amžiaus žmonių profesinių ir skaitmeninių įgūdžių atnaujinimą, ne viso darbo laiko bei nuotolinio darbo galimybes. Tai ypač aktualu žmogui, kuriam sunkus fizinis darbas jau nebetinka, tačiau patirties jis turi daug.

Ir ketvirta – gyvenant regione verta labai rimtai įvertinti nuotolinį darbą. Ne kiekviena profesija tam tinkama, tačiau ten, kur darbą galima atlikti kompiuteriu, žmogaus gyvenamoji vieta nebėra tokia stipri kliūtis kaip anksčiau. Tai viena iš nedaugelio galimybių regionui gauti didmiesčio atlyginimą neprarandant gyventojo.

Didžiausia problema gali pasirodyti ne šiandien, o po keliolikos metų

Šiandien lengva žiūrėti tik į nedarbo procentą. Jei savivaldybėje jis siekia 10 ar 11 proc., atrodo, kad didžiausia bėda yra žmonių, neturinčių darbo, skaičius.

Tačiau ilgalaikė rizika gali būti visai kita.

Jeigu jaunimas ir toliau išvažiuos, gyventojai sens, o naujų investicijų bus per mažai, kai kuriuose regionuose ilgainiui gali atsirasti situacija, kai darbo bus, tačiau nebebus pakankamai tinkamų žmonių jam atlikti. Tai jau problema ne vien įmonėms. Mažėjant dirbančių žmonių skaičiui sunkiau išlaikyti vietos paslaugas, mokyklas, parduotuves, viešąjį transportą ir kitą infrastruktūrą.

Todėl TVF iškeltas regionų atotrūkio klausimas nėra vien ginčas apie atlyginimus Vilniuje ir provincijoje. Tai klausimas, kokia Lietuvos dalis po dešimties ar dvidešimties metų dar turės pakankamai žmonių, kurie ten dirbs, kurs verslus ir augins šeimas.

Joniškio pavyzdys rodo, kad procesą galima pakeisti. Per keletą metų nedarbą galima smarkiai sumažinti, darbo rinką – diversifikuoti, o išvykusių žmonių dalį net susigrąžinti. Tačiau tam neužtenka vien išmokyti žmogų naujos profesijos. Turi būti ir vieta, kur tą profesiją panaudoti.

Būtent čia ir slypi visas Lietuvos regionų paradoksas: vienose savivaldybėse šiandien darbo ieško daug žmonių, bet jei niekas nesikeis, po keliolikos metų didžiausia problema gali būti jau ne „kur rasti darbą?“, o „kur rasti žmogų, kuris jį dirbtų?“