Picos padą kepkite ant įkaitusios skardos: kraštai taps traškūs, o vidus išliks minkštas

„Kodėl namuose pica vėl primena bandelę?“ – toks klausimas dažnai nuskamba tada, kai iš orkaitės ištraukiamas kvapnus, sūriu apsilydęs kepinys. Viskas lyg ir gerai: padažas gardus, ingredientai mėgstami, virtuvė kvepia taip, kad prie orkaitės renkasi visa šeima. Tačiau pakėlus gabalėlį jo apačia minkšta, o kraštelis neturi to malonaus traškesio, kurio tikimės iš geros picos.

Dažnai kaltinama tešla, mielės ar per daug padažo. Vis dėlto vienas paprastas įprotis gali pakeisti rezultatą kur kas labiau, nei atrodo: picos padą dėkite ne ant šaltos, o ant jau gerai įkaitusios skardos. Tai tas mažas virtuvės sprendimas, kuris padeda išvengti drėgno dugno ir leidžia kraštams gražiai apskrusti.

Namų orkaitė nėra picerijos krosnis, todėl jai kartais reikia truputį padėti. Įkaitusi skarda tampa tarsi pirmuoju stipriu šilumos smūgiu tešlai: dugnas pradeda kepti iš karto, o ne tada, kai visi priedai jau spėja paleisti savo drėgmę. Dėl to pica išlieka jauki, minkšta viduje, bet nebe atrodo lyg apkrautas sumuštinis.

Šalta skarda atima tą pirmą svarbią minutę

Kai pica dedama ant kambario temperatūros skardos, ji pirmiausia turi įšildyti patį metalą. Tuo metu tešla apačioje ne kepa, o lėtai šyla, sugeria dalį padažo ir drėgmės iš sūrio ar daržovių. Viršus jau gali pradėti skrusti, o dugnas vis dar lieka blyškus ir minkštas – būtent taip gimsta tas nemalonus jausmas, kai gabalėlį tenka valgyti peiliu ir šakute ne dėl mandagumo.

Įkaitusi skarda elgiasi kitaip. Ant jos uždėtas picos pagrindas iškart gauna stiprią kaitrą iš apačios, todėl tešlos paviršius greičiau sutvirtėja. Susidaro plonesnė, traškesnė plutelė, kuri neleidžia drėgmei taip lengvai persismelkti į visą padą.

Tuo pat metu picos vidus neturi būti sausas. Kadangi dugnas pradeda kepti sparčiai, visa pica orkaitėje praleidžia mažiau laiko, nei prireiktų laukiant, kol sušils šalta skarda. Kraštai pakyla, paruduoja, o vidurinė tešlos dalis gali išlikti minkšta ir elastinga, ypač jei jos neiškočiojote iki popieriaus plonumo.

Šis būdas ypač praverčia šeštadienio vakarą, kai pica gaminama ne viena, o kelios iš eilės. Pirmoji skarda jau būna įkaitusi, tačiau svarbu nepamiršti jos vėl palikti orkaitėje tarp kepimų. Kitaip antra pica vėl pradės nuo nulio, o virtuvėje atsiras tas pažįstamas nusivylimas: „Pirmoji buvo puiki, kodėl ši kitokia?“

Picos padą kepkite ant įkaitusios skardos: kraštai taps traškūs, o vidus išliks minkštasNuotrauka: Pexels / Diamond Multimedia Films

Kaip perkelti picą ir nesugadinti visko prie orkaitės

Didžiausia šio triuko baimė suprantama: kaip uždėti minkštą, priedais apkrautą picą ant karštos skardos? Patogiausia picą surinkti ant kepimo popieriaus. Skardą įkaitinkite orkaitėje kartu su ja, o kai pica paruošta, atsargiai perkelkite ją ant popieriaus tiesiai ant karšto paviršiaus.

Skardą verta kaitinti orkaitėje bent tiek, kad ji būtų tikrai karšta, o ne vos šilta. Orkaitę įjunkite į aukštesnę temperatūrą, kurią saugiai leidžia jūsų tešlos receptas ir indai, dažnai pica kepama maždaug 220–250 laipsnių temperatūroje. Skardą laikykite vidurinėje ar šiek tiek žemesnėje lentynoje – taip dugnas gauna daugiau naudos iš sukauptos kaitros, o sūris viršuje neapskrunda per anksti.

Čia svarbus ir greitis. Ištraukus skardą nereikėtų ilgai svarstyti, ar dar įdėti vieną alyvuogę: metalas vėsta, o pirštams ir rankoms kyla nudegimo pavojus. Geriau viską pasiruošti iš anksto – popierių, mentelę, orkaitės pirštines ir vietą, kur padėsite iškeptą picą.

Jeigu kepate be kepimo popieriaus, tešlą galima perkelti plačia mentele ar apversta kita skarda, tačiau tai reikalauja daugiau įgūdžio. Skubant pica gali susiglamžyti, priedai nuslysti, o karšta skarda atsidurti pavojingai arti rankų. Namų virtuvėje kepimo popierius nėra prastesnis pasirinkimas – jis dažnai leidžia ramiai pasiekti tą patį gardų rezultatą.

Traškumą lemia ne vien skarda

Karšta skarda padeda, bet ji negali visiškai išgelbėti picos, ant kurios sudėta per daug drėgnų priedų. Gausus padažo sluoksnis, šlapios grybų riekelės, daug šviežių pomidorų ar itin vandeninga mocarela išleidžia skystį tiesiai ant tešlos. Tada net gerai įkaitintas dugnas turi kovoti su per dideliu drėgmės kiekiu.

Padažą tepkite plonai, palikdami laisvą kraštą, o daržoves, jei reikia, nusausinkite. Sūrio taip pat nereikia versti kalnu: pica gardi ne tada, kai jos vidurys sunkiai pakeliamas, o kai kiekvienas sluoksnis turi vietos iškepti. Šeimai su vaikais dažnai norisi sudėti visus mėgstamus ingredientus iš karto, tačiau dvi kukliau papildytos picos paprastai pradžiugina labiau nei viena perkrauta.

Tešlai taip pat naudinga trumpa ramybės akimirka. Išminkyta ir pakilusi ji lengviau tempiasi, kraštai išlaiko daugiau oro, todėl kepdami jie natūraliai išsipučia. Per daug miltų kočiojant gali padaryti padą kietą, o per stipriai spaudžiant kraštelius išstumiamos tos mažos oro kišenės, kurios vėliau suteikia picai gyvumo.

Žmonės, kepantys namuose, dažnai nori pakartoti restoraninį rezultatą iki smulkiausios dėmelės. Tačiau namų pica turi kitą žavesį: ji gali būti ne idealiai apvali, viename krašte storesnė, su šiek tiek netolygiai išsidėsčiusiu sūriu. Karšta skarda nėra bandymas virtuvę paversti profesionalia picerija – tai paprastas būdas leisti naminei picai būti geriausia savo versija.

Kai kitą kartą ant stalo guls picos tešla, pirmiausia į orkaitę įdėkite tuščią skardą. Tas keliolikos minučių laukimas atrodo menkas, bet būtent jis atskiria minkštą, drėgną dugną nuo picos, kurios gabalėlį galima pakelti ranka ir išgirsti tylų, malonų kraštelio trakštelėjimą. Kartais geresnė vakarienė prasideda ne nuo sudėtingesnio recepto, o nuo vieno karšto paviršiaus, kuris jau laukia savo darbo.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!