Cinamonas čia tik pradžia: 4 prieskoniai, kuriuose antioksidantų tiek, kad verta laikyti juos ne spintelės gilumoje

Kai kalba pasisuka apie antioksidantus, dažniausiai prisimename uogas, žaliąją arbatą, riešutus ar juodąjį šokoladą. Tačiau virtuvės spintelėje stovi dar viena labai koncentruota augalinių medžiagų grupė – prieskoniai. Jų valgome nedaug, dažniausiai vos žiupsnelį ar arbatinį šaukštelį, tačiau kai kuriuose jų natūralių antioksidacinių junginių koncentracija yra itin didelė.

Cinamonas dažniausiai būna pirmasis, apie kurį kalbama, tačiau jis tikrai nėra vienintelis. Gvazdikėliai, ciberžolė, imbieras ir raudonėlis taip pat turi daug augalinės kilmės junginių, kurie laboratoriniuose tyrimuose pasižymi antioksidacinėmis savybėmis. Tai nereiškia, kad nuo šiol reikia šaukštais valgyti prieskonius ar tikėtis, kad jie apsaugos nuo ligų. Kur kas praktiškesnė išvada paprastesnė – jeigu šiuos prieskonius mėgstate, verta juos dažniau naudoti gaminant maistą, nes jie suteikia ne tik skonio ir kvapo.

Gvazdikėliai – maži, bet vieni stipriausių prieskonių

Gvazdikėliai virtuvėje dažniausiai prisimenami prieš Kalėdas: dedami į karštus gėrimus, kepinius, marinatus ar apelsinus. Tačiau pagal antioksidacinių junginių koncentraciją tai vienas įdomiausių prieskonių apskritai. Didelę dalį jų aromato ir savybių lemia eugenolis – augalinis junginys, dėl kurio gvazdikėliai turi tokį stiprų, šiek tiek aitrų kvapą.

Problema tik viena – jų lengva padauginti. Į puodą įmetus penkis ar šešis gvazdikėlius vietoje dviejų, patiekalas gali pradėti priminti ne vakarienę, o dantų pastą su kalėdiniu prieskoniu. Todėl su jais geriausiai veikia mažos dozės. Vieną ar du gvazdikėlius galima dėti į troškinį, ryžius, marinatą, obuolių kompotą ar arbatą. Sumalti jie tinka kepiniams, tačiau ir čia pakanka mažo kiekio.

Gvazdikėliai gerai dera su cinamonu, kardamonu, imbieru ir citrusais, todėl jų nebūtina naudoti atskirai. Net nedidelis kiekis pakeičia patiekalo aromatą labai ryškiai, todėl tai vienas tų prieskonių, kuriuos virtuvėje verta vertinti ne pagal kiekį, o pagal koncentraciją.

Ciberžolė – ryški spalva slepia kurkuminą

Ciberžolę atpažįsta praktiškai visi – užtenka vieno šaukštelio, ir ryžiai, sriuba ar padažas nusidažo ryškiai geltonai. Už šią spalvą iš dalies atsakingi kurkuminoidai, kurių geriausiai žinomas yra kurkuminas. Būtent jis dažniausiai minimas kalbant apie ciberžolės antioksidacines savybes.

Tačiau čia verta iš karto atsisakyti vieno populiaraus mito. Ciberžolė nėra stebuklingas vaistas, o į maistą įbertas žiupsnelis kurkumino nepavers vakarienės gydomąja procedūra. Kur kas protingiau į ją žiūrėti kaip į normalų maisto produktą, kuris praturtina racioną augaliniais junginiais ir kartu leidžia sumažinti druskos poreikį, nes patiekalas tampa aromatingesnis.

Ciberžolę paprasta naudoti kasdien. Nedidelį kiekį galima berti į sriubas, lęšius, ryžius, troškintas daržoves, vištienos patiekalus ar kiaušinienę. Ji ypač gerai dera su juodaisiais pipirais, česnaku, imbieru ir kokosų pienu. Tik verta prisiminti, kad ciberžolė labai stipriai dažo – ne tik maistą, bet ir medines lenteles, šviesius indus ar net virtuvinį rankšluostį.

Imbieras vertas ne tik arbatos puodelio

Imbieras dažniausiai prisimenamas tada, kai lauke atšąla. Supjaustome šaknį, užpilame karštu vandeniu, įdedame citrinos, ir tuo jo naudojimas dažnai baigiasi. Tačiau imbieras daug universalesnis. Jame yra gingerolių ir kitų aromatinių augalinių junginių, kurie suteikia jam būdingą aštrumą ir pasižymi antioksidacinėmis savybėmis.

Šviežias imbieras puikiai tinka ne tik gėrimams. Smulkiai sutarkuotas jis labai gerai dera su vištiena, kiauliena, žuvimi, morkomis, moliūgais, ryžiais ir azijietiško tipo padažais. Nedidelį gabalėlį galima įdėti į daržovių sriubą, o tarkuotas imbieras kartu su česnaku tampa labai gera baze keptuvėje ruošiant mėsą ar daržoves.

Džiovintas imbieras turi kitokį skonį – jis šiltesnis, saldesnis ir labiau primena kepinius. Todėl šviežias ir maltas imbieras nėra visiškai vienas kitą pakeičiantys produktai. Šviežią geriau rinktis pikantiškiems patiekalams bei gėrimams, maltą – pyragams, sausainiams, košėms ar desertams.

Ir čia galioja tas pats principas kaip su kitais prieskoniais: daugiau nėra būtinai geriau. Per didelis imbiero kiekis užgožia kitus skonius ir gali būti nemalonus jautresniam skrandžiui.

Raudonėlis – prieskonis, kurį dažnai beriame tik ant picos

Raudonėlis atrodo toks įprastas, kad apie jo sudėtį beveik nesusimąstome. Pabarstome picą, pomidorų padažą ar keptas bulves ir tuo viskas baigiasi. Tačiau džiovintame raudonėlyje yra nemažai fenolinių junginių, todėl jis dažnai minimas tarp antioksidantais pasižyminčių prieskoninių augalų.

Didžiausias jo privalumas – raudonėlį labai lengva įtraukti į kasdienį maistą. Jis puikiai tinka pomidorams, pupelėms, maltai mėsai, daržovių troškiniams, kiaušiniams, vištienai, bulvėms ir įvairiems padažams. Sumaišius raudonėlį su alyvuogių aliejumi, česnaku ir trupučiu citrinos sulčių gaunamas labai paprastas marinatas daržovėms ar mėsai.

Džiovintas raudonėlis dažnai turi intensyvesnį aromatą nei šviežias, todėl jo irgi nereikia daug. Paprasčiausias būdas – prieš dedant į patiekalą patrinti džiovintus lapelius tarp pirštų. Jie paskleis daugiau aromato, o virtuvėje iš karto pasijus tas pažįstamas Viduržemio jūros virtuvės kvapas.

Didžiausia nauda atsiranda ne suvalgius šaukštą, o keičiant kasdienį maistą

Kalbant apie antioksidantus lengva pakliūti į spąstus ir pradėti ieškoti vieno „stipriausio“ produkto. Tačiau žmogaus mityba taip neveikia. Vienas arbatinis šaukštelis ciberžolės neatsvers labai vienodo, mažai daržovių ir augalinių produktų turinčio raciono. Lygiai taip pat nėra prasmės specialiai valgyti didelį kiekį gvazdikėlių vien todėl, kad juose gausu antioksidacinių junginių.

Daug praktiškesnis būdas – naudoti daugiau skirtingų prieskonių gaminant įprastą maistą. Ryte į košę galima įberti cinamono ir truputį imbiero, pietums daržoves pagardinti ciberžole, vakarienei pomidorų padažą – raudonėliu, o šaltuoju metų laiku į arbatą įmesti vieną ar du gvazdikėlius.

Taip ne tik padidėja patiekalų įvairovė. Stipresnis natūralus skonis dažnai leidžia naudoti mažiau druskos, cukraus ar riebių padažų, o maistas tampa įdomesnis be sudėtingų receptų.

Todėl cinamono iš virtuvės spintelės išmesti tikrai nereikia. Tačiau šalia jo verta prisiminti dar keturis vardus – gvazdikėlius, ciberžolę, imbierą ir raudonėlį. Jie nėra stebuklingi papildai ir nieko „neišgydo“ vien dėl to, kad juose yra antioksidantų. Tačiau kaip kasdienės mitybos dalis jie turi vieną didžiulį privalumą: nedidelis kiekis gali suteikti daug skonio, kvapo ir augalinės kilmės junginių praktiškai be jokio papildomo vargo.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!