Vaisių žievelės, kurios yra sveikesnės už minkštimą ir kurių negalima išmesti

Daugelyje virtuvių viskas vyksta automatiškai: obuolys nulupamas, bulvė nuskutama, apelsino žievelė keliauja į šiukšliadėžę, o agurkas nuskutamas „dėl švaros“. Atrodo tvarkinga ir įprasta. Tačiau būtent čia dažnai išmetama vertingiausia produkto dalis.

Daugelio vaisių ir daržovių žievelėse susikaupia daugiau skaidulų, antioksidantų, vitaminų ir augalinių junginių nei pačiame minkštime. Tai nereiškia, kad viską nuo šiol reikia valgyti su žieve be galvos. Kai kurios žievelės tikrai netinka maistui, kai kurios gali būti apdorotos vašku ar pesticidais, o kai kuriuos produktus būtina labai gerai nuplauti. Tačiau yra tokių žievelių, kurias išmetame visiškai be reikalo.

Obuolių ir kriaušių žievelės – viena dažniausių klaidų

Obuolys be žievelės daugeliui atrodo švelnesnis, ypač vaikams ar jautresniam skrandžiui. Tačiau būtent žievelėje yra daug skaidulų ir naudingų augalinių medžiagų. Ji padeda ilgiau jausti sotumą, lėčiau kyla cukraus kiekis kraujyje, o žarnynas gauna daugiau „darbo“, kurio jam iš tikrųjų reikia.

Tas pats galioja ir kriaušėms. Nulupta kriaušė lieka saldi ir minkšta, bet netenka dalies skaidulų. Jei vaisius gerai nuplautas, žievelės lupti nereikia. Žinoma, jei žievelė pažeista, vaškuota ar vaisius abejotinos kokybės, geriau nerizikuoti. Bet šviežias, gerai nuplautas obuolys ar kriaušė su žieve dažnai yra naudingesnis pasirinkimas nei tas pats vaisius be jos.

Kivių žievelė skamba keistai, bet ją valgyti galima

Daug žmonių kivius valgo šaukšteliu arba nulupa peiliu, nes plaukuota žievelė atrodo nepatraukliai. Tačiau kivių žievelė yra valgoma. Joje yra daug skaidulų, o pats vaisius su žieve tampa dar naudingesnis virškinimui.

Jei plaukeliai erzina, kivį galima gerai nuplauti ir patrinti švaria kempinėle arba rankšluosčiu. Taip paviršius tampa švelnesnis. Pradžiai galima pjaustyti kivį plonais griežinėliais – tada žievelė beveik nejaučiama. Vis dėlto žmonėms, kurių burna ar gerklė jautriai reaguoja į kivius, geriau nepersistengti. Jei vaisius sukelia perštėjimą ar alerginę reakciją, jo žievelės valgyti nereikėtų.

Citrusinių vaisių žievelės – ne į šiukšlinę, o į arbatą ar kepinius

Apelsinų, citrinų, mandarinų ir greipfrutų žievelės dažnai išmetamos pirmos. Tačiau jų išorinis spalvotas sluoksnis turi stiprų aromatą ir daug naudingų junginių. Nedidelis kiekis tarkuotos citrinos ar apelsino žievelės gali pagardinti arbatą, varškę, kepinius, košę, padažus ar net mėsos marinatus.

Svarbiausia nenaudoti neplautų žievelių. Citrusinius vaisius reikia kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu, galima patrinti šepetėliu. Jei žievelė vaškuota ar vaisius buvo stipriai apdorotas, geriau rinktis ekologiškus vaisius arba žievelės maistui nenaudoti. Maistui labiausiai tinka spalvotas išorinis sluoksnis, o ne stora balta dalis, nes ji dažnai būna karti.

Mandarinų žievelės

Agurkų ir morkų žievelės – paprasta, bet vertinga

Agurką daugelis skuta automatiškai, ypač jei žievelė storesnė. Tačiau būtent joje yra dalis skaidulų ir mineralų. Jei agurkas jaunas, šviežias ir gerai nuplautas, jo skusti tikrai nereikia. Pakanka nupjauti galus ir gerai nuplauti po tekančiu vandeniu.

Morkų atveju taip pat nebūtina visada lupti storu sluoksniu. Dažnai pakanka jas gerai nušveisti šepetėliu. Kuo daugiau nuskutate, tuo daugiau produkto tiesiog išmetate. Tai ypač aktualu šviežioms, jaunoms morkoms. Senesnes ar apvytusias morkas galima skusti, bet jei žievė plona ir švari, geriau jos nešvaistyti.

Bulvių žievelės gali būti naudingos, bet yra viena svarbi išimtis

Bulvių žievelėse yra skaidulų, kalio ir kitų maistinių medžiagų. Keptos bulvės su lupena, virtos bulvės su lupena ar orkaitėje kepti bulvių gabalėliai su žieve gali būti ir skanesni, ir naudingesni nei visiškai nuskustos bulvės.

Tačiau čia būtina taisyklė: negalima valgyti pažaliavusių, sudygusių ar kartų skonį turinčių bulvių žievelių. Tokiose bulvėse gali būti padidėjęs solanino kiekis. Jei bulvė pažaliavusi, stipriai sudygusi ar turi įtartinų vietų, ją geriau išmesti arba bent jau labai kruopščiai pašalinti pažeistas dalis. Saugumas čia svarbiau už taupymą.

Arbūzo žievė ir banano žievelė – ne visiems, bet panaudoti galima

Arbūzo žievės baltoji dalis taip pat valgoma. Ji nėra tokia saldi kaip minkštimas, bet ją galima marinuoti, dėti į salotas ar troškinius. Tai labiau kulinarinis triukas nei kasdienis įprotis, bet jis parodo, kiek daug maisto išmetame vien todėl, kad taip esame pripratę.

Banano žievelė taip pat valgoma, tačiau ją reikia naudoti atsargiai ir tik gerai nuplovus. Ji kieta, kartoka, todėl dažniausiai tinka ne žalia, o apdorota – pavyzdžiui, troškinta ar naudojama kepiniuose. Vis dėlto bananų žievelės nėra tas produktas, kurį būtina pradėti valgyti visiems. Daugeliui praktiškiau jas panaudoti kompostui.

Ne visas žieveles galima valgyti

Svarbu neperlenkti lazdos. Ne visų vaisių žievelės yra tinkamos maistui. Avokado žievė, ananaso žievė, meliono kieta išorinė dalis ar mangų žievelė daugeliui žmonių nėra geras pasirinkimas. Mango žievelė kai kuriems gali sukelti alerginę reakciją, ypač jautresniems žmonėms.

Taip pat nereikėtų valgyti žievelių nuo vaisių, kurie buvo supeliję, stipriai pažeisti ar neaiškiai laikyti. Pelėsis nėra tik paviršiaus problema. Jei produktas atrodo abejotinai, geriau nerizikuoti.

Geriausia taisyklė paprasta: jei žievelė valgoma, produktas šviežias, gerai nuplautas ir jums tinka pagal skonį bei savijautą, jos lupti nebūtina. Obuoliai, kriaušės, agurkai, morkos, jaunos bulvės, kiviai ir citrusinių vaisių žievelių tarkiai gali duoti daugiau naudos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kartais sveikesnis pasirinkimas prasideda ne nuo brangių papildų, o nuo labai paprasto sprendimo – neišmesti to, kas iki šiol automatiškai keliaudavo į šiukšliadėžę.